Mano pirmosios meilės istorija

Meilė - tai sunkiai žodžiais apibūdinamas jausmas, kurį gyvenime yra patyrę kiekvienas. Na, mano pirmoji meilės istorija buvo šiek tiek kitokia.

Kai man buvo tas amžius, kada pradeda vis labiau rūpėti žaislai, su mama nuvažiavome į „Maximą” ir iš karto patraukiau į žaislų skyrių. Ten buvo begalė visokių mašinyčių, bet mano akys žiūrėjo tik į vieną – ji buvo su tokiais dideliais ratais, kad atrodė lyg iš kažkokio animacinio filmo monstras. Ant pakuotės buvo parodyta, kad jos durys atsidarinėja, o mašinėlę patraukus atgal, ji lekia į priekį. Nunešiau mamai. Mama nenorėjo pirkti, bet vis dėlto mano ašaros suminkštino jai širdį. Ji nupirko! Grįžęs namo buvau labai patenkintas, prižadėjau mamai būti geras ir susitvarkyti kambarį. Po to, kai susitvarkiau kambarį, mama padavė dėžę su mano išsvajota mašinėle. Aš ją atidariau ir... pratrūkau! Ratas buvo išlūžęs. Labai stipriai verkiau, bet kai grįžo tėtis, sutaisė ir jaučiausi laimingiausiu vaiku pasaulyje! Nepaprastai pamilau šį žaislą...

Šią istoriją papasakojau, nes norėjau pasakyti, kad dažnai matome tik gražiąją pusę, o blogoji būna paslėpta. Bet viską galima sutaisyti (pakeisti). Ši mintis tinka ir daugumai paauglių. Pavyzdžiui, pamatai mieste įspūdingą merginą: daili figūra, ilgos blakstienos, padažyti nagai ir lūpos, bet ilgiau pabendravus tas visas grožis nusiima kaip kokia uždanga nuo sienos, ir tada pasimato tikroji panelės pusė. Bet ar galima ką nors pakeisti?

(Mantas Z., 2b)