.

Adresas: K. Ladygos g. 18, Utena
Telefonas: (8-389) 61328
el. paštas: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Juridinio asmens kodas: 190181633 
PradžiaLaikraštis „Langas“NuomonėsLangas-Nuomonės-2018-04-20

Kad būtum rašytoja, reikia mokytis rašyti...

Ant jaunos rašytojos Rasos Sagės pirmosios knygos „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“ viršelio yra dar ir kitas pavadinimas – „Gyvenk savo gyvenimą drąsiai“. Abu pavadinimai intriguojantys, abu verčiantys klausti, apie ką šis kūrinys, ar verta šiandien, kada tokia gausi knygų pasiūla, imti į rankas būtent šią ir skaityti?

Tačiau susitikimo su gimnazistais metu rašytoja neskuba kalbėti konkrečiai apie knygą. Ji pradeda pokalbį apie svajonių įgyvendinimą, pozityvų požiūrį į šiandieną, tinklaraščius, kuriuose galima bendrauti, išsisakyti ar pasitarti...

O knygos labai greitai sensta: šiemet parašyta knyga kitais metais bus jau sena. Kad nepasentų idėjos ir svajonės, svarbu pasverti du labai skirtingus gyvenimo dalykus – noriu ir patinka. R. Sagės manymu, svarbiau gyvenime yra daryti tai, kas patinka. Pati rašytoja tą suvokė tik būdama trisdešimties. Didžiausi pokyčiai įvyko emigracijoje: atsirado vienatvė, o gelbėtis nuo jos galima buvo laiškų rašymu artimiesiems. Būtent iš gyvenimo pokyčių gimė pirmoji knyga, kurios, beje, niekas nespausdino. Tačiau optimistė kūrėja teigia, kad 33 kartus reikia pabandyti, jeigu nori ką nors pasiekti, todėl ji savo pirmosios knygos rankraštį išsiuntė 33 leidykloms. Ir džiaugsmas, ir nustebimas atsirado vienu metu, kai iš leidėjų išgirdo, kad gal net 7 kartus jau perrašytą ir taisytą knygą reikia tiesiog... perrašyti. Vadinasi, tik parašiusi knygą ji pradeda mokytis rašyti. Rasa Sagė suglumina gimnazistus pasakodama, kad rašytojo darbas – tai tiesiog sunkus, juodas“ darbas. „Retas kuris patiria įkvėpimą. Be abejo, tokių palaimintųjų kūrybos stilius yra kaip muzika, o kiti – tiesiog nuolat mokosi kurti“,  sako jauna rašytoja.

Romanas „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“ – pasakojimas apie jauną emigrantę Godą, kuri tik svetur būdama suvokia, kaip nelengva atrasti save. Todėl pati autorė Rasa Sagė sako, kad romano idėja – jauno žmogaus kelionė į save. Daugeliui kilo klausimas, kodėl ant knygos viršelio dviratis? Dviratis – tai olandų laimės ir lengvo gyvenimo simbolis. Olandai visi kartu yra komanda, jie optimistai ir labai dažnai vadovaujasi taisykle: Jeigu yra blogai, tai dar nėra pabaiga“. Knyga kviečia mąstyti – juk ir lietuviai gali būti laimingi? 

Langiečiai


Gimnazistai noriai dalijasi savo įspūdžiais po susitikimo su rašytoja Rasa Sage.

Susitikimo metu rašytoja Rasa Sagė ne tik skatino įsiklausyti į savo norus, bet nebijoti jų realizuoti. Svajonės gyvenimą daro kur kas įdomesnį. Kiekvieno gyvenimas, anot rašytojos, turi būti autentiškas. Įdomu buvo klausytis, kaip autorė dalijasi ir savo gyvenimiška patirtimi, ir pirmaisiais knygos rašymo bandymais. Rizika yra žmonių gyvenimo dalis. Autorė, tarsi romano „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“ veikėja, dalijosi išgyventa patirtimi su auditorija. (Raminta, 4a)

 Įdomiausia per susitikimą su jauna rašytoja buvo išgirsta mintis, kad reikia daryti tai, kas labiausiai patinka. Labai svarbu nepasiduoti po pirmos nesėkmės ir dar siekti savo tikslo. Pagrindinė knygos veikėja nepatyrė laimės tol, kol nepradėjo piešti, vadinasi, kol nepradėjo daryti to, kas jai labiausiai patinka. Labai natūraliai nuskambėjo išsakyta mintis, kad galima išvažiuoti į užsienį, bet reikia nepamiršti grįžti. (Viktorija, 1c)

Po susitikimo su rašytoja kilo daug minčių, nes ji mums padalino tikrai gerų patarimų ne tik apie knygų rašymą, bet ir apie svajonių siekimą, užsispyrimą, pasiryžimą išeiti iš komforto zonos. Kadangi buvau skaičiusi knygą, eidama į susitikimą buvau skeptiškai nusiteikusi, nes ji pasirodė banali, neįdomi, nes mano ir knygoje išdėstytos rašytojos mintys skiriasi. Visoms emocijoms atslūgus galiu teigti, jog tokie susitikimai yra pravartūs. Leidžia pažinti patį rašytoją, todėl lengviau suprasti knygas, lengviau įžvelgti svarbiausius jų aspektus. (Asta, 4b)

Buvo įdomu paklausyti apie rašytojos kūrybinio kelio pradžią ir jos sėkmes bei nesėkmes. Patiko jos ištarta frazė „Nesakyk, kad nepavyko tol, kol nebandei 33 kartus“, juk neretai pasiduodama po pirmojo bandymo. Truputį nustebino jos darbo disciplina ir tai, kad ji sugeba rašyti tiek laiko, kiek tam skiria, ir pats požiūris, kad rašymas yra darbas. Pasakodama apie savo knygą autorė paminėjo, kad lietuviams neįdomu kitos šalys, kitų tautų kultūros, nors, aišku, tame yra tiesos, tačiau, kaip ir autorė pati sakė, sukurti intriguojančią istoriją ir per ją pristatyti šalies kultūrą, yra gera idėja. Tokiu būdu pats skaitytojas susidomės ta šalimi, plačiau ją pažins, gal net nuspręs aplankyti. Rasos Sagės knygos ir jos kūrimo proceso pristatymas buvo naudingas norinčiam apmąstyti savo gyvenimą ar pažvelgti į rašymą kaip į galimą profesiją. (Indrė, 4b)

Man labai patiko rašytoja R. Sagė kaip žmogus, nes labai nuoširdžiai ir įdomiai pasakojo savo, kaip rašytojos gimimo istoriją. Noriu, kad gimnazijoje būtų daugiau susitikimų su tokiais žmonėmis, kurie jau įrodė, kad įmanoma pasiekti tikslo. Suintrigavo jos pasakojimas apie parašytą knygą. Aš perskaitysiu R. Sagės romaną „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“. (Aurelija, 1c)

Rasos Sagės pasakojime man labiausiai įstrigo jos požiūris. Į gyvenimą ji žvelgia kitu kampu. Pavyzdžiui, visos motinos gimus vaikams sako neturinčios laiko, o ji atrado laiko kūrybai, įvairiems apmąstymams. Ir dar pamaniau, kad reiks perskaityti šią knygą. (Živilė, 4b)

Patiko pamatyti naują perspektyvą į visą knygos rašymo procesą, jo sunkumus, kiek laiko trunka parašyti kūrinį, kol jis yra galutinai baigtas, kaip sunku išleisti knygą. Patiko ir pačios rašytojos asmeninė patirtis kuriant. (Dominykas, 4b)

Susitikime su rašytoja Rasa Sage mane nustebino rašytojos paprastumas ir nuoširdumas. Autorė šiltai bendravo su susirinkusiais ir davė nemažai patarimų. Labiausiai man patikęs – „Daryk tai, kas tau patinka“. Rašytoja papasakojo, kaip pradėjo kurti knygą, sužinojau, kad tai nėra lengvas užsiėmimas. Pasak Rasos Sagės, rašymas – tai sunkus, „juodas“ darbas. Iš rašytojos sužinojau, kad kartais autorius gali rašyti ir be įkvėpimo. Kūrėja turėjo mokytis, kaip rašyti taisyklingą, įdomų tekstą. Sužinojau, kad rašant arba darant bet kokį darbą reikia laikytis griežtos disciplinos. Rašytoja pirmąją savo knygą „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“ taisė net septynis kartus – tai man įrodė, kad reikia nenuleisti rankų, kai nepasiseka. Nors perskaičiau ne visą knygą, manau, po šio susitikimo su kūrinio autore pabaigsiu skaityti. (Austėja, 3a)

Atrodo, kad susitikimas su jauna rašytoja R. Sage man didelio įspūdžio nepadarė, nes pasirodė, kad tie rašytojai labai keisti, niekur neskuba... Bet po to pamąsčiau, kad ir gerų dalykų buvo pasakyta. Ypač patiko tai, kad žmogus labai atkakliai siekia savo tikslų. Dar labai norėjau išgirsti intrigą apie parašytą knygą, kad sudomintų, ir imčiau skaityti. (Kamilė,1c)

Patiko tai, ką rašytoja sakė apie olandus: kad jie yra laimingi žmonės, kad atsitikus kokiam nors negatyviam įvykiui ieško visos sistemos problemų, o ne kažkam vienam suverčia kaltę. Galbūt panorau daugiau sužinoti apie šios šalies žmones. Patiko, kad užsiminė apie naujienų portalą, kur blogos naujienos pateikiamos neutraliai, o ne tam, kad išgąsdintų visuomenę, kaip tai daro kiti portalai. Manau, kad žurnalistams pateikti naujienas taip, kad tik skaitytojai pašiurptų iš baimės, išvis reikėtų uždrausti. Labai nustebino, kai pasakė, kad rašymui nereikia įkvėpimo ir kad tai tik pramanas, o viskas pasiekiama darbu. Iš pradžių nesutikau, bet kai paaiškino, pamaniau, kad tikriausiai tai yra tiesa, nes rašymas ir yra darbas, o įkvėpimas dažniausiai stebuklingai iš niekur neateina. Dabar daugiau su ja sutinku nei nesutinku. Truputėlį nepatiko, kad sakė svarbiausia daryti tai, kas patinka ne dėl to, kad tai būtų netiesa, bet dėl to, kad tai yra akivaizdi tiesa, kurią ir taip visi aplinkui šiais laikais sako. Jei žmonės gali, ir taip daro tai, kas jiems patinka, nes tai yra natūralu. Tačiau ne visada yra galimybė gyvenime daryti vien tai, kas patinka, ir dar iš to pragyventi. Daug kalbėjo apie rašymą ir iš to susidarė įspūdis, kad jai svarbiausia kuo daugiau rašyti. Jos išsakytas požiūris į rašymą man vietomis nelabai patiko, bet kadangi neskaičiau jos knygos, tai negaliu sakyti, kad ji neteisi. Aš nemanau, kad reikia kuo daugiau rašyti, o atrodė, kad būtent tai jai yra svarbiausia. Man atrodo, kad knygų šiais laikais ir taip yra labai daug, o jeigu nieko naujo, originalaus nesukursi, tai kam tada kurti? Kaip sakoma: jei gali nerašyti  nerašyk. Na, o jei ji norėjo atskleisti savo patirtį užsienyje ir manė, kad gal bus kažkam naudinga ar įdomu, tada gal ir gerai. (Gaudrė, 4b)

Susitikimas su rašytoja patiko. Mintis, kuri man labiausiai įstrigo, yra ta, jog žmogus turi daryti tai, kas jam patinka, nes tik ši veikla gali teikti jam džiaugsmą ir visapusišką tobulėjimą. Taip pat moteris papasakojo ir savo, kaip menininkės, kelią, kuris leido suprasti, jog net ir jei pabandžius 33 kartus nepavyksta, vis tiek nereikia pasiduodi, nes galų gale likimas viską įstatys į savas vėžes. O jei trys skirtingų tipų žmonės sako, jog tu turi būti kažkuo, vadinasi, tai tikriausiai ir bus tavasis talentas ir kryptis, kuria turi žengti. Svarbu tik tai, kad veikla patiktų tau pačiam. Taip pat rašytoja siūlė keliauti, pažinti pasaulį, tačiau vėliau vis tiek grįžti į Lietuvą. Manau, šis susitikimas buvo vienaip ar kitaip naudingas tiek man, tiek kitiems dalyvavusiems, nes juk ne kiekvieną kartą gali sutikti tokį kūrybingą žmogų ir išgirsti jo istoriją. (Rasa, 4b)

Man patinka tokie susitikimai, koks buvo gimnazijos bibliotekoje, nes buvo galima susipažinti su rašytoja, patirti naujų įspūdžių... Ji dar tik pradeda rašyti, mokosi kurti, o jau yra rašytoja, tai kas bus toliau? Per daug pasakoti apie save rašytojai gal ir nevertėtų, bet kai pasakojo apie parašytą knygą, tai buvo labai įdomu. (Dominykas, 1c)

Susitikimas su jauna rašytoja patiko, bet vienu metu buvo baisu, kai ji pasakė, kad rašytojo darbas yra juodas, kad nėra jokio įkvėpimo. Juk taip negali būti, kad dirbtum darbą be jokio įkvėpimo – tai tada yra prievarta... Manau, įdomaus pasakojimo nesukursi, jei neaplankys įkvėpimas. O Rasos Sagės parašytą knygą būtų labai įdomu paskaityti jau vien todėl, kad galima sužinoti apie gyvenimą Olandijoje. (Deividas, 1c)

Pristatymas asmeniškai man patiko. Nors tikėjausi, jog bus tiesiog trumpai pasakojamas knygos turinys, tačiau teko išgirsti daug daugiau. Apie knygos sukūrimo idėją, apie gana sudėtingą šios idėjos įgyvendinimą, kuris trūko net kelerius metus. Autorė įdomiai ir atvirai pasakojo apie tai, kiek pastangų reikėjo įdėti, kad jos knyga pagaliau būtų pripažinta ir išleista. Sužinojau ir tai, kad paprastam žmogui, nesusijusiam su literatūros mokslais, gali kilti sunkumų parašyti knygą, nes dėl netinkamos stilistikos ji gali prarasti savo vertę. (Monika, 4b)

Man patiko rašytojos paskaita, nors ji daugiau kalbėjo apie savo gyvenimą, knygos rašymą, o norėjau, kad paskaitytų iš savo knygos, papasakotų turinį, sudomintų. Bet vis tiek vieną įdomų posakį įsiminiau: „Bandyk 33 kartus daryti tai, ko labai nori, jeigu nepavyks, tai ne tavo kelias“. (Žyginta, 1c)

Per susitikimą sužinojau labai daug dalykų apie knygų rašymą. Pirmiausia tai išgirdau, kad knygų kūrimas – tai tik darbas, o ne pramoga, kad rašant knygą reikia labai stengtis. Supratau, kad knygas rašyti niekada ne per vėlu, nesvarbu, kiek tau metų. Labai patiko autorės mintis, kad kurti ją skatino šeimos nariai, jie palaikė, nors jauna rašytoja buvo užsiėmusi, augino du vaikus, bet knygos rašymui rasdavo laiko. (Dominykas, 1c)

Per susitikimą su rašytoja buvo labai tyli auditorija. Galbūt todėl iš pradžių knygos „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“ autorei buvo sunkiau kalbėti. Bet po to pastebėjau, kad ji labai nuoširdi ir atvira, visai natūraliai pasakojo istoriją, kaip jai nelabai sekėsi rašyti. Ji prisipažino, ko nemokėjo, kur ir kodėl klydo ir kaip nelengva buvo pasitaisyti, mokytis rašymo stiliaus. Nesvarbu, kad ji nėra tobula, svarbiau, kad nuoširdi ir atvira. (Kotryna, 1c)             

Rašytojos Rasos Sagės apsilankymą vertinu teigiamai. Visada mokykloje smagu sulaukti svečių ir išklausyti jų istorijų. Rasa Sagė pasakojo, kiek laiko ji rašė savo knygą, kiek kartų teko ją perrašyti, taisyti. Jos pasakyti žodžiai: „Pabandyk 33 kartus, o tik tada mesk“, labai motyvuoja įgyvendinti planus, apie kuriuos svajoji ir galbūt bijai daryt. Taip pat priverčia susimąstyti ir tai, jog daryti reikia tai, ką mėgsti. Manau, savęs atradimas ir darymas to, kas iš tikrųjų patinka, yra tikra laimė. Kartais jos žodžiuose sugaudavau save. Ir aš dažnai daug galvoju, ką daryti, ką veikti su savo gyvenimu, kad reikia kažką keisti. Taigi man jos kalba daugiau įstrigo kaip motyvacinė, savęs ieškojimo negu kaip knygos pristatymo. (Dominyka, 4b)

 







100-čiui artėjant.
Metai ir įvykiai.

Iš gimnazijos istorijos:

...Utenos „Saulės“ progimnazija pradėjo savo veiklą dar vokiečių okupacijos metais. Nežinia, koks būtų jos likimas, jei 1918 m. vasario 16-ąją nebūtų paskelbta Lietuvos nepriklausomybė...

Skaityti daugiau...

Pamokų laikas

1 pamoka: 800 - 845
2 pamoka: 855 - 940
3 pamoka: 950 - 1035
4 pamoka: 1050 - 1135
Pietų pertrauka
5 pamoka: 1210 - 1255
6 pamoka: 1305 - 1350
7 pamoka: 1400 - 1445
8 pamoka: 1455 - 1540








Orai Utenoje

© 2019 Utenos „Saulės“ gimnazija