Europos vyrų krepšinio čempionato aidai

Turbūt visi matėme krepšinio kovą tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Finalą stebėjau su draugų būriu Utenos sporto arenoje, kurioje žaidimas buvo transliuojamas dideliame ekrane. Susiradome vietas ir  su šiokia tokia įtampa ir nežinomybe pradėjome laukti rungtynių. Manau, taip jautėsi visi susirinkę sirgaliai. Be abejonės, uteniškių buvo tikrai daug, vis tik paskutinė kova. Dėl aukso!

Rungtynėms prasidėjus, viskas vyko sklandžiai. Kiekvienas Lietuvos rinktinės iškovotas taškas buvo palydimas džiaugsmingais sirgalių šūksniais ir plojimais, o varžovų – griausmingais pasipiktinimo aidais. Ėjosi puikiai, tribūnose žmonės „užsivedę“, bet tik iki tos akimirkos, kai antro kėlinio pradžioje lietuviai pradėjo daryti klaidų. Sugrįžo tas nerimas, kankinęs dvikovos pradžioje. Pamažu mūsiškiai prarado sukauptą taškų persvarą, o vėliau prancūzai išsiveržė į priekį. Po dar kelių klaidų širdis pradėjo tiesiog daužytis, o galvoje kaupėsi įvairios mintys, kurias pats sunkiai galėjau sugaudyti nuo garso ir šurmulio, tvyrančio salėje: „Nejaugi Lietuvos rinktinė suklups, kai liko tiek nedaug?“

Treneris Jonas Kazlauskas skelbė minutės pertraukėlę ir į aikštelę išleido Joną Valančiūną. „Saulės“ gimnazijos mokiniai ir visi kiti krepšinio sirgaliai pasveikino jį aplodismentais ir motyvuojančiais šūkiais. Joną ne veltui  taip entuziastingai pasitiko, juk visi žino, kad jis gimė Utenoje, čia praleido savo vaikystę ir mokėsi mūsų gimnazijoje. Tikras pasididžiavimas. Nors Valančiūnui šis čempionatas ir nebuvo pats sėkmingiausias, jis savo puikiais blokais padėjo rinktinei atsidurti ten, kur ji yra dabar.

Varžybų metu stebėjau „Saulės“ gimnazijos mokinių reakcijas. Net ir tada, kai Lietuvos komandai sėkmė pradėjo slysti iš rankų, mūsų gimnazistai nenustojo jos palaikyti ir nepuolė į neviltį, anaiptol – plojimai buvo tik garsesni. Taip ir turi elgtis tikri sirgaliai. Jie įnešė pozityvumo ir priminė, jog sidabras jau guli mūsų kišenėje ir esame Europos vicečempionai!

Nors ir nepavyko iškovoti išsvajotojo aukso, vis tiek likau sužavėtas mūsų krepšininkų stiprybės ir tautos pasišventimo krepšiniui. Žiūrėdamas į lietuvius, pasipuošusius sidabro medaliais, galėjau didžiuotis savo šalimi ir sakyti, kad ją tikrai myliu. Matant, kaip „Saulės“  gimnazistai  sirgo už Lietuvos komandą, nekilo abejonių, kad jie didžiuojasi būdami lietuviais.

 Domantas Rastenis, 2e klasė