2017-05-25
Mūsų abiturientų vaikystės trupiniai
4a abiturientų vaikystės linksmiausi nuotykiai su draugais
Savo vaikystės draugą pažįstu 18 metų. Dabar abu baigiame 12 klasių. Esame bendraklasiai. Įdomiausias nuotykis, kai taip sunkiai miške prisirinkę mėlynių pargriuvome ir išpylėme visas uogas. Buvo daug juoko.
Nebuvau vaikystėje draugiška. Teko daug patirti, bet tai mane pakeitė. Tapau kitokia. Dabar esu draugiška, pasitikiu savimi. Kiekvieną dieną keičiuosi. Sunkumai keičia žmogų. Galvoju, kad mano gyvenimo kelias dar tik prasidės pabaigus mokyklą.
Dešimtoje klasėje visi nutarėme neiti į lietuvių kalbos pamoką. Kitą dieną atėję į klasę lentoje radome parašyta: „Vakar jūs pabėgot, šiandien aš. 1:1“. Iš pradžių galvojom, kad mokytoja pajuokavo, bet kai visą pamoką sėdėjom vieni, supratom, kad mokytoja nejuokavo.
Šventėm draugės gimtadienį ir gėrėme kompotą iš žaislinių indų. Draugei buvo taip juokinga, kad ji nugriuvo nuo suoliuko, ant kurio sėdėjo.
Vieną vasaros dieną pabėgau iš darželio pas draugą, kuris gyveno netoliese. Mes linksminomės, o mūsų ieškojo tėvai ir darželio auklėtoja. Paskui turėjome daug bėdų.
Niekad neturėjau draugų, galvojau, kad nenoriu turėt ir neturėsiu. Nors... kai atėjau į „Saulės“ gimnaziją, prie manęs priėjo mergaitė ir paklausė: „O tau labiau patinka futbolas ar krepšinis?“ Atsakiau, kad futbolas. Nuo to laiko mes sėdime kartu. Gaila bus su ja skirtis. Jei būčiau pasakius, kad krepšinis, kažin ar būtume draugės dabar.
Vieną kartą su draugais sugalvojome statyti namuką medyje. Statėme dvi savaites, apkalėme lentomis, paklojom kilimą. Kadangi vakarais buvo tamsu, atsinešėme žvakę. Kartą nuo žvakės užsidegė kilimas, gesinome jį limonadu. Buvome žiauriai išsigandę.
Kartą su draugu važiavome dviračiais. Buvo graži vasaros diena. Nuvažiavome labai toli ir pasiklydome. Jau pradėjo temti, o mes vis klaidžiojom. Sugrįžom visai sutemus. Tėvai buvo pikti, bet mums nuotykis patiko.
Vaikystėje turėjau geriausią draugę. Kiekvieną dieną susitikdavome ir prisigalvodavome įvairiausių žaidimų. Žaisdavom parduotuvę, barą, prisidarydavome vandens su citrinos rūgštimi ir cukrumi. Juokingiausia tai, kad būdamos mažos mergaitės erzindavom berniukus, bėgiodavom nuo jų, o kai jie mus pradėdavo mušti, verkdavom ir skųsdavomės. O daugiausiai džiaugsmo suteikdavo maudynės. Nesvarbu, kad vanduo velniškai šaltas, galėjome jame praleisti nors tris dienas.
4b klasės vaikystė
Kai buvau maža, visą laiką norėjau greičiau užaugti ir baigti mokyklą, o dabar sėdžiu mokykliniame suole paskutines valandas ir galvoju, kaip norėčiau grįžti į mokyklą, kai nereikėjo mąstyti apie ateitį. Net nepajutau, kaip greitai bėga laikas. Atrodo, dar tik vakar bėgiojau kieme, o dabar reikia jau išskleisti sparnus į suaugusiųjų pasaulį. Pasiilgsiu tų dieviškai karštų vasarų, kurias praleisdavau bėgiodama basa per žoles.
Pamenu, kaip pradėjau važinėti dviračiu be papildomų ratukų. Tuomet galvojau, kad šalia yra tėvai, bet, pasirodo, aš jau pati važiavau. Buvau labai laiminga! Pamenu, kaip pradėjau rašyti pirmuosius žodžius. Dabar pažiūrėjus į senus sąsiuvinius veidą nušviečia šypsena. Kaip gera prisiminti vaikystę!
Palyginti su tuo, ką turiu iškęsti dabar, mano vaikystė buvo tikra pasaka, o taip norėjau užaugti... Nerūpestingumas, vėjavaikiškumas, gyvenimas be rūpesčių, tik džiaugiesi viskuo, ką turi aplinkui, ir net nesusimąstai, kad kažkada viskas pasikeis. Užaugau kaimo aplinkoj, nebijau darbo ir apskritai aplinka, kurioje augau, užgrūdino gyvenimui.
Nuo mažų dienų mėgau būti viena. Turėjau daug draugų, žaisdavau įvairiausius kiemo žaidimus, bet labiausiai man patikdavo susikurti savo pasaulėlį jaukiame kambarėlyje ir būti viso žaislų pasaulio princese. Patiko ir retkarčiais pasivaikščioti kaimo miško keliukais arba kartu su mama verti ant žolytės žemuoges.
Savo vaikyste esu patenkintas vien todėl, kad turėjau daug ką ištverti, bet mane tai užgrūdino ir aš užaugau stipriu žmogumi. Kraustėmės iš rajono į rajoną, keičiau draugus... Bet buvo ir gražių dalykų, kuriuos gera prisiminti.
Mano vaikystė nebuvo išsiskirianti iš kitų. Tik gyvenimas tada atrodė paprastesnis, kadangi nereikėjo žinoti tiek daug apie jį. Ir apskritai, buvo daugiau paprastos laimės, kurios taip trūksta įžengus į jaunystę.
Mano vaikystė buvo graži. Nuolat buvau apsupta mylimų žmonių, lepinama ir saugoma. Buvo pildomas kiekvienas mano noras. Buvai kaip mažas šeimos stebuklas.
Mano vaikystė buvo labai išbarstyta. Daug kas keisdavosi tai į gera, tai į bloga. Bet buvo smagu. Mėgdavau, kaip ir visos mergaitės, žaisti su lėlėmis. Buvo ir nelaimių...
Vaikystėje turėjau daug draugų. Tikrų, ne tokių kaip dabar yra: „mandri“, išlepinti, turintys žalingų įpročių. Kaip buvo „faina“ pradinėse klasėse – žaidimai lauke, lakstymas su bendraamžiais. Nebūdavo jokios depresijos dėl mokslų.
Mano vaikystė buvo ganėtinai neįdomi. Buvau gana užsidaręs vaikas, kuriam niekas nerūpėjo, kurio niekas nedomino. Buvau kitoks, todėl daug bendraamžių draugų neturėjau. Bet turėjau marias laisvo laiko, kurio tinkamai neišnaudojau.
Mano vaikystė buvo visiškai kitokia nei dabartinių vaikų. Aš nežinojau, kas yra kompiuteris, išmanus telefonas. Mokėjau mėgautis gamta ir žaisti be jokių išmanių žaislų. Medžių lapai būdavo pinigai, o paprasčiausi akmenukai atstodavo visus kompiuterius ir telefonus. Atsikeldavau vasaros rytą, pavalgydavau ir bėgdavau žaisti. Grįždavau vakare visa purvina nuo smėlio ir žolės. Tokią vaikystę turėjo 90-ųjų vaikai. Daugiau niekas tokios nebeturės...
Vaikystėje laikas neegzistuodavo, tik mama pašaukdavo valgyti ir, kiek yra valandų, orientuodavomės pagal saulę. Prisigalvodavom begalę žaidimų, o kaimynai pro langus šaukdavo: „Tyliau! Trukdot!“. Dabar su skausmu pažiūriu pro langą ir regiu seniai ataugusią žolę mūsų žaidimų aikštelėj.
4c abiturientų vaikystės žaislai
Vaikystėje mėgau žaisti modeliukais. Bet mano mylimiausias žaislas buvo meškiukas, be kurio neidavau miegoti ir niekur nevažiuodavau. O geriausias žaidimas buvo „užkaltukas“, kurį žaisdavom visą vakarą.
Turėjau nemažai žaislų. Tai lėlytės, meškučiai. Kieme susirinkdavom žaisti „užkaltuką“, kvadratą, „batų košę“, važinėdavau paspirtuku.
Mylimiausias žaislas buvo medinis arkliukas, ant kurio buvo galima suptis. Jį prižiūrėdavau, galvodavau, kad jis tikras. Šį žaislą turiu iki dabar.
Iš pat pradžių žaisdavau mašinytėmis, kurios buvo brolio. Dėl to dažnai pykdavomės. Kai paaugau ir dar gyvenom mieste, su kiemo vaikais žaisdavom „užkaltuką“. Vėliau pradėjau žaisti su lėle Barbe, siūdavau rūbus, iš kartono darydavau jai namus.
Mėgstamiausias žaislas buvo mašinytės, kurias vadindavau „rara“. Paskui truputį paaugęs išmokau važiuoti dviračiu ir jis tapo geresnis už visus žaislus.
Vaikystėje turėjau mylimiausią žaislą – pliušinį rudos spalvos su raudona dėme ant šono šuniuką. Nepamenu, kodėl tą žaislą taip mylėjau, tačiau be jo niekur neidavau. Galbūt jis buvo toks brangus, kad tėtis jį parvežė iš tolimos šalies. Aš jį vis dar turiu.
Kai buvau mažas, tėvai nupirko meškiuką. Aš su juo visada miegodavau ir jis man padėdavo išgyventi sunkiausius nakties įvykius. Jis vis dar guli po mano lova, gyvas ir sveikas.
Mano vaikystės žaislas buvo pilkas meškiukas. Jį turiu ir dabar. Truputį paaugęs pradėjau su vaikais žaisti „užkaltuką“, aukščiau žemės“, „kali kalo“.
Mėgstamiausias žaislas buvo Brats lėlė. Jos labai ilgai norėjau ir ją gavau per Kalėdas. Bet labiausiai prisimenu sūpynes, kai brolis mane supdavo.
Mano vaikystės žaislas išties buvo ne mano, o pusseserės. Tai buvo nebrangi maža gitarėlė. Visus tiesiog nervindavau nemokėdamas groti, bet vis tiek grodavau ir grodavau. Iki pat šiandienos tai darau ir nėra nė menkiausio noro mesti.
Būdamas vaikas dažnai mėgdavau surinkti visus kiemo vaikus ir vestis į miškelį, kur būdavo krepšinio lankas, į kurį mėtydavom kamuolį.
Turiu jaunesnį brolį, tad su juo mėgdavau žaisti. Bet taip pat turėjau mylimą lėlę, kurią gavau per Kalėdas. Nuo to laiko su ja mažai skirdavausi. Pavadinau ją Mile. Šią lėlę turiu iki šiol, tik jau nebežaidžiu.
Labai mėgdavau pliušinius žaislus. Pačius mylimiausius turiu ir dabar – šuniukas, cypsintis kačiukas ir žalias meškiukas. Su šuniuku miegodavau darželyje, su kačiuku žaisdavo ir katinas, o su meškiuku miegodavau namuose.
Labai mėgdavau vėjo vilkelį ir magnetines žuvytes, kurias reikdavo sužvejoti. Močiutės plaukų šepetys ir veidrodėlis buvo pats didžiausias turtas, su kuriais retkarčiais gaudavau pažaisti.
Mylimiausias vaikystės daiktas buvo triratukas. Kai su juo važinėdavau, stengdavausi aplenkti pusbrolį. Kieme žaisdavom „užkaltuką“. Dažnai grįždavau namo nubalnotais keliais, bet laiminga. Gera prisiminti save mažą.
Vaikystėje mėgdavau žaisti su vaikais, kurie gyveno kaimynystėje. Susinešdavome visi savo žaislus ir žaisdavom, kol pakviesdavo tėvai.
