Valio! Gauti pirmieji UNESCO ženkliukai!

Nuo gruodžio pabaigos 2D klasė atliko socialinius projektus Lietuvos piliečių nedarbo, emigracijos, pabėgėlių integracijos Lietuvoje, jaunimo žalingų įpročių ir beglobių gyvūnų temomis. Mūsų klasės mokiniai ne tik ieškojo statistikos duomenų, bet ir patys atliko pažįstamų žmonių apklausas, ėjo į visuomenines įstaigas rinkti projektui reikalingos informacijos.

Rasos komandos merginos (projektas „Keturkojai mūsų draugai – džiaugsmai ir rūpesčiai“) keliavo į gyvūnų globos namus ir realiai įgyvendino projektą, įtraukdamos ir kitų gimnazijų bendruomenes. Jos parodė daug nuotraukų ir pasidalino įspūdžiais, kuriuos patyrė bendradarbiaudamos su kitomis mokyklomis ir gyvūnų globos namais. Živilės komanda (projektas „Emigracija. Kaip sugrąžinti lietuvius į tėvynę?“)  nagrinėjo lietuvių emigracijos temą, tad gavome progą išgirsti interviu su emigrante. Neringos komanda („Nedarbas Lietuvoje, arba „Jaunųjų verslininkų klubas“) pateikė interviu su bedarbiu, iš Karolinos komandos (projektas „Jaunimo žalingi įpročiai. Klubas „Dirbk, auk, tobulėk“)  išgirdome apklausos apie bendraamžių žalingus įpročius rezultatus, sužinojome statistinių duomenų šiuo klausimu, o Gaudrės komanda (projektas „Pabėgėlių integracija Lietuvoje, arba „Tolerancijos klubas“), pateikė kelių mokytojų ir mokinių apklausą apie tai, ką jie mano apie pabėgėlių antplūdį į Europą ir Lietuvos sprendimą priimti pabėgėlius. Baigiamojoje pamokoje visi pasidalinome įspūdžiais, nuomonėmis ir gavome pirmąjį elektroninį UNESCO ženkliuką, kuriuo galėjome pasidalinti įvairiuose socialiniuose tinkluose. Džiaugiamės šia naujove. Smagu už atliktą darbą būti apdovanotam, be to, savo socialiniuose tinkluose garbė turėti ženklelį su vienu iš didžiausių pasaulio mokslo, švietimo ir kultūros organizacijos vardų. Šį ženklelį pastebi ir kiti, domisi, klausinėja, iš kur gavome. Ir patys pažvelgę į jį prisiminsime savo atliktus darbus.

O kaip sekėsi dirbti, nusprendėme paklausti komandų vadovių.

1. Ką nuveikėte ieškodamos informacijos?

Živilė. Apklausėme mūsų klasiokės seserį, gyvenančią Anglijoje. Išgirdome, kas lėmė  jos sprendimą išvykti į užsienį ir ar ji planuoja grįžti į Lietuvą. Emigrantė Kristina sakė, kad norėjo užsidirbti šiek tiek pinigų. Nuvykusi į apsigyveno pas pažįstamus. Darbą  ji rado lengvai, nes, anot pašnekovės, „čia jų pilna”. Kristina nebenori grįžti į Lietuvą, nes čia daugiau savęs neįsivaizduoja.

Karolina. Kalbėjome apie projektą: ką ir kaip pateiksime, kokią idėją galėtume įgyvendinti bent per vieną pertrauką, kad nebūtų rūkoma. Norėjome sukviesti visus į sporto salę ir ten surengti šokių pertraukėlę, taip nukreipiant dėmesį nuo bėgimo į lauką rūkyti. Prieš tai pavaišintume juos saldainiais. Taip pat gilinome bendravimo tarpusavyje įgūdžius, mokėmės išsakyti savo nuomonę, rimtai galvojome ir tuo pat metu pasijuokėme.

Gaudrė. Mūsų grupė apklausė mokytojus ir mokinius pabėgėlių integracijos Lietuvoje klausimu. Sužinojome daug skirtingų nuomonių, sudarėme atsakymų lentelę. Apklaustieji sutiko, kad tikrieji pabėgėliai turėtų būti priglaudžiami, tačiau mes, kaip ES piliečiai, turėtume būti budrūs ir aklai visų pabėgėlių nepriimti – juk neaiškūs jų tikrieji tikslai. Niekas nenori savo gimtinėje matyti ekonominių pabėgėlių ar juo labiau nusikaltėlių. Visi apklaustieji taip pat sutiko, kad Lietuva nėra ekonomiškai pasiruošusi priimti pabėgėlius –  juk pati skęsta savose problemose, kurioms toli gražu neskiriamas toks dėmesys kaip pabėgėlių antplūdžiui. Tačiau apklaustųjų netolerantiškais nepavadinčiau: juk visi sutiko, kad nuo karo bėgantieji turėtų būti priglaudžiami, o kitų tautybių žmonės daugumos negąsdina.

Rasa. Be informacijos rinkimo, nukeliavome į gyvūnų globos namus, kuriuose aplankėme mūsų keturkojus draugus. Trijose progimnazijose (Krašuonos, Vyturių ir Rapolo Šaltenio)  rinkome aukas beglobiams gyvūnams ir jas nuvežėme į reikiamą įstaigą. Suradome netgi dingusį klasiokės šuniuką!

2. Ar grupė dirbo vieningai?

Živilė. Dauguma grupės narių stengėsi dirbti kartu. Grupėje pasidalinome darbus ir juos atlikome kaip įmanoma geriau.

Karolina. Taip, mes dirbome gana vieningai, nors kai kurie buvo pradėję tingėti, bet mes jiems neleidome. Vieni surinko informaciją, kiti darė apklausas, o treti ją pateikė bei sudėliojo viską kompiuterio formatu.

Gaudrė. Kiekvienas grupėje atliko sau paskirtą darbą, nors manau, jog vis dėlto grupėje trūko vieningumo, susidomėjimo projektu.

Rasa. Taip! Labai buvo džiugu, jog jau tą pačią dieną, kai sugalvojome temą, ėmėmės darbo ir keliavome į progimnazijas. Nebuvo nė vienos, kuri neprisidėtų prie šios akcijos. Buvome vieningos:)

3. Ar norėtumėte daugiau panašių projektų?

Živilė. Taip. Projektai yra įdomūs ir reikalingi mūsų gyvenime.

Karolina. Manau taip, nes išmokome tarpusavy sutarti, išklausyti vienas kito nuomonių. Ir, be abejonės, tai buvo įdomu. Gaudrė. Kodėl gi ne, tai yra įdomi veikla.
Rasa. Taip, norėčiau daugiau panašių projektų. Šaunu dirbti komandoje, kuriai rūpi gyvūnai. Tokie projektai suteikia daugiau galimybių tobulėti ir kažką padaryti kitų naudai.
Tačiau buvo ir ne tokių pozityvių nuomonių apie darbą grupėse. Projekto „Nedarbas Lietuvoje, arba „Jaunųjų verslininkų klubas“ vadovė Neringa sakė: „Man jau nuo seno patiko projektiniai darbais, apklausų sudarinėjimas, interviu ėmimas. Deja, bet mano grupėje darbas nebuvo vieningas. Dirbau tik aš ir dar viena grupės narė. Ji atliko savo darbą, o aš stengiausi projekto skaidres sukurti įdomesnes, bet gaila, kad per pristatymo pamoką aš sirgau, o mūsų skaidres kiti grupės nariai grąžino į pradinę padėtį, tad jos atrodė nuobodžiai, jose buvo pernelyg daug teorijos. Likau nepatenkinta grupės narių darbu, trūko bendradarbiavimo ir susišnekėjimo – nesupratome vieni kitų.“

Ačiū pašnekovėms ir pilietiškumo mokytojai  A.Mikalaičiūnienei už įdomaus projekto organizavimą.

Gaudrė Žilėnaitė ir Deimantė Gumbrytė, 2d