.

Biudžetinė įstaiga. K. Ladygos g. 18, Utena
Telefonas: (8-389) 61328
el. paštas: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Juridinio asmens kodas: 190181633
Duomenys kaupiami ir saugomi
Juridinių asmenų registre
Gimnazijos steigėjas: Utenos r. savivaldybės taryba

Ką mes žinojome ir ko nežinojome apie išeinančiuosius?

Mūsų gimnaziją šiais metais palieka 136 daugiau ar mažiau buvę matomi mokyklos erdvėje jauni žmonės. Kaip bebūtų keista, bet dažniausiai viešai matomi ne tie, kurie pasiekia gerų mokymosi rezultatų, o tie, kurie aktyviai dalyvauja užklasiniame gyvenime, garsina mūsų gimnazijos vardą mieste ir šalyje. Kokios gi būtų mūsų šventės be šokėjų, muzikantų, kas kritiškai pažvelgtų į mūsų renginius, jei ne plunksnos broliai, o kas sukurtų kovingą dvasią, jei ne energingieji sportininkai? Bet buvo ir tokių, kurie jau mokydamiesi mokykloje išplaukė į platesnius vandenis, bet tuo pat metu mokėjo suderinti savo veiklą su mokymusi ir mokyklos bei klasės gyvenimu. Keletas iš jų sutiko pasidalyti savo mintimis.

Gerda Bartuševičiūtė, 4b. Kai man pasakė, jog turėsiu parašyti apie savo ryšį su muzika, truputį išsigandau, niekada rimtai nesusimąsčiau, kodėl tai darau. Bet viską galima logiškai paaiškinti -– taip bandau išreikšti save, stengiuosi nestovėti vietoje. Muzika man yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Ji sujungia, leidžia suprasti kitus, joje netgi galima atrasti daugiau tiesos nei iš aplinkinių lūpų. Aišku, jei pasirenkama tinkama muzika! Mane žavi muzikantai, kurie yra jau mano senelių amžiaus, nes jie jaunystėje atidavė viską, kad tik galėtų groti ir tuo dalintis su žmonėmis. Panašiai ir aš. Groju, nes noriu pasiekti daugiau žinių, noriu visą teoriją panaudoti praktiškai, noriu mokėti ne tik kelis akordus, bet ir mokėti valdyti kelis instrumentus ir po keliasdešimties metų lygiuotis su pačiu David Gilmour! Gaila, bet dėl dainavimo yra kiek kitaip, grojimas man suteikia daugiau laimės nei mano balsas.

Džiaugiuosi, kad į mokyklą atėjo dirbti mokytojas A. Janaudis. Jis padarė mokykloje muzikos revoliuciją! Ir ne aš viena esu jam dėkinga. Mes visi, grojantys, dainuojantys, be galo jam dėkojame, nes gavome progų išbandyti savo galimybes ir jas pagerinti. Supratome, ką reiškia turėti tokį linksmą ir nuoširdų vadovą.

Žinoma, mokykloje savęs visiškai neatskleisi, bet per šiuos dvejus metus aš sužinojau, ką reiškia groti grupėje, kurios tikslas -– būti mokyklos dalimi, pažinau repeticijų vargo ir pasisekimo skonį, kuris yra toks menkutis, žvelgiant į ateities galimybes, bet taip pat toks didelis, kad leido gauti pasitikėjimo savimi ir suprasti, ką reiškia groti su kitais žmonėmis, turinčiais savo norų ir nuomonių. Palikusi mokyklą aš pasiilgsiu vienintelio dalyko -– grupės. Mes jau buvom susigyvenę kaip maža šeima. Na, o studijuodama  tikrai nenumesiu gitaros ir, jei tik perlipsiu per savo baimes,  ieškosiu žmonių, kurie taip pat dievina muziką ir nori ją kurti.  


Aurelija Bikutė, 4d. 2003 metais mamai pasakiau: „Įsimylėjau tą gražią mokytoją, noriu pas ją mokytis.“ Mama nepatikėjo, sako: „Aurelija, tu negrosi, tau nepatiks, eilinė užgaida, kuri greit praeis.“ Ta užgaida užsitęsė 10 metų. Pradėjau lankyti muzikos mokyklą pas tą pačią mokytoją Lolitą Starkuvienę, kurią mažytė įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Nuostabi moteris, pastūmėjusi   mane dalyvauti muzikos mokyklos veikloje, važinėti po įvairiausius konkursus, tapo mano drauge, lyg antra mama, kuri kartais pamokų metu išklausydavo mano bėdas, įspūdžius, ne vien liepdavo groti. Per 10 metų su ja nė karto nesusipykau, net pačiai sunku dabar tuo patikėti...  Vėliau pradėjau groti su saksofonininkais, Evaldo Beinoravičiaus mokiniais. Evaldas -– tai dar vienas nuostabus mokytojas, draugas, vyras, kuriuo niekada nenustosiu didžiuotis. Šie abu mokytojai buvo lyg sraigtas, dėl kurių stengiausi, norėdama parodyti ir įrodyti, ką galiu. Daug pykau, kai reikėdavo ruoštis konkursams ar festivaliams, bet tas pyktis atsipirkdavo pergale, nes turbūt beveik visuose konkursuose buvo laimima pirmoji arba antroji vietos. Kelionės, pamokos, renginiai išmokė mane pasitikėti savimi, džiaugtis itin svarbiais dalykais. Nugalėjau scenos baimę, supratau, kad nuoširdumas scenoje gali pavergti visų širdis. To ir siekiau -– būti nuoširdi ir sąžininga. 

Ketvirtoje klasėje norėjau mesti muzikos mokyklą, nes tada atrodė, kad įvairūs animaciniai filmukai ir meksikiečių serialai yra kur kas svarbiau  nei savęs tobulinimo pamokos. Bet, ačiū Dievui, laiku supratau, kad televizija manęs neišmokys tokių svarbių dalykų, ko išmokė muzika. Kad ir kokia esu gabi pianistė, ateityje iš to duonos nevalgysiu, neturiu kantrybės tokiam sunkiam darbui ir mokslui. Muziką pasiliksiu kaip atsipalaidavimo, pomėgio ir didžiausių atsiminimų erdvę. Dėkoju mamai, kuri mane vis tiek nuvedė mažytę į muzikos mokyklą, pradėjo manimi tikėti ir džiaugtis mano gabumais, nes muzika tai lyg antras gyvenimas, kuriame galima paskęst ir jaustis be galo laimingai. Dabar, būdama muzikos mokykloje, dažnai stebiu mažus vaikus ir džiaugiuosi, kad jie čia mokosi, kad vertybės yra ne vien kompiuteris, televizorius ir įvairūs bereikšmiai žaidimai. Tikiu, kad tie vaikai išaugs nuostabūs muzikantai ir brandžios asmenybės. Prisiekiu, kad savo vaikus kada nors  taip pat vesiu į muzikos mokyklą!


Justina Juodytė, 4c. Šiomis dienomis jaunimo asmeninio tobulėjimo galimybės išties įspūdingai didelės. Kaip dalis mano bendraamžių, stengiuosi išnaudoti visą turimą laiką naujai patirčiai įgauti ir jai panaudoti praktikoje. Ir tada dažnai suprantu, jog paroje pritrūksta keleto valandų, bet veiklos – niekada. Kam nors paprašius prisistatyti, trumpai papasakoti apie save, kad ir kaip įdomiai nuskambėtų  -– tai man būna sunkiausia užduotis, nes atliekami vaidmenys gali svyruoti nuo muzikantės iki „business woman“. Įprastai mokyklinio amžiaus žmogus savo protą lavina mokykloje, o aš, regis, atradau kitokį būdą. Matematiką, loginio mąstymo lavinimą  iškeičiau į solfedį/muziką, anglų k. pamokas -– į keliones, tarptautinius  projektus, lietuvių k. -– į visas įmanomas komunikacijas, istoriją -– į visuomeninę veiklą, politiką, biologiją -– į sveikatos „sušlubavimus“ persistengus paskirstant jėgas. Kaip bebūtų keista, bet man tai nuo pat pradžių skambėjo  patraukliau nei buvimas pamokose. Tačiau tikriausiai Jūs iš karto galvojate, kokie viso to rezultatai. Pabandysiu juos atskleisti.

Smagiausia dalis, kad pagaliau atėjo saldžių darbo vaisių metas. Bene dešimtmetį kaupta patirtis, įdėtas darbas, užsispyrimas, regis, tampa atlygintas. Pavyzdžiui, įvairių diplomų kolekcija nepaliaujamai pildosi. Štai paskutiniai I ir III laipsnio diplomai atkeliavo iš Lietuvos mokinių dainuojamosios poezijos ir V.Kernagio dainų konkursų. Įvertintas darbas visada glosto širdį, skatina judėti pirmyn, įkvepia naujiems muzikiniams darbams. Pabaigusi dvi muzikos mokyklas į savo gyvenimą pradėjau įžvelgti visai kitaip. Žinoma, smagu, kad aš išmokau groti ir atradau patį ištikimiausią gyvenimo draugą – muziką, kuri niekada neišduos ir niekada nepaliks. Tačiau svarbiausia įgijau tokių dalykų kaip kultūrinis išprusimas, bendravimas su įvairaus plauko žmonėmis, koordinuotas mąstymas arba, kitaip tariant, savybių, kurios yra būtinos, norint turėti perspektyvią ateitį.

Galbūt muzikos išugdytos savybės mane atvedė prie minėtosios perspektyvios ateities. Žinoma, tikiuosi tokios pat perspektyvos ilgam laikui. Jau nuo 14-15 metų įsitraukiau ir į visuomeninę veiklą. Savanorystės jaunimo organizacijose, įvairių renginių, festivalių (pvz.: „GKR”, „RebelRock” ) organizavimas, darbai „Halls Winter Rally”, Utenos televizijoje, dalyvavimas tarptautiniuose mainuose, seminaruose, konferencijose. Bėgant metams veiklos mastelis vis didėjo. Štai pastaroji veikla - akcija „Darom’13 / ’14“, kurioje buvau Utenos rajono koordinatorė. Praėjusiais metais teko būti atsakingai už visus aplinkinius miestus, visą regioną, t.y. daugiau nei 200 „Darom“ taškų vienuoliktokės atsakomybėje. Ir pasirodo – tai įmanoma. Metams bėgant išmokau ir auksinių taisyklių, kurios, mano nuomone, yra rakto į sėkmę geležtė  – „Siek neįmanomo ir pasieksi maximumą “, „Nesvarbu, kas tau atsitinka, svarbu tai, ką tu darai su tuo, kas tau atsitinka“ , „Vengdami problemų niekada nebūsite tie, kurie jas įveikė“ ir kad kiekviena nauja patirtis – naujas sraigtelis tobulėjimo varikliui, kurį, visų pirma, gali užvesti tik noras. O tam varikliui užsivedus laukia neįtikėtini dalykėliai. Tuo metu, kai lietuviai purkštauja, kad nėra darbo vietų, visuomenininkai karjeros galimybėmis, patikėkit manimi, nesiskundžia. O šioje vietoje galima įterpti ir tokius komentarus kaip „Justina, kokia tau iš viso to nauda? Juk pinigų niekas tau už tai nemoka, pamokų neteisina, galiausiai, tie dalykai už tave egzaminų irgi neišlaikys“. Visgi drąsiai galiu atsakyti: viso to nauda – atsiveria kitiems neatveriami keliai.

Tikrai beprotiškai įsimylėjau tokį gyvenimą, kuris kiekvieną dieną atneša naujų įspūdžių, naujų iššūkių, naujų pamokų, kurios tam tikra prasme kainuoja itin brangiai, bet visgi man – tai vienintelė mokykla, kurioje galima išmokti. Svarbiausia, kad toks gyvenimas išmoko mokytis. O mokymasis tęsiasi visą gyvenimą, todėl džiaugiuosi atradusi sau mielą būdą KAIP mokytis, nes KĄ mokytis – keisis nuolat.


Viktorija Šuminaitė, 4e. Sveiki. Esu Viktorija Šuminaitė,  Lietuvos  moksleivių sąjungos mokinių savivaldų  koordinatorė bei Utenos visuomeninių jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ kontrolės komisijos narė, – tokia būna mano laiškų bei pokalbių pradžia. 

Visa mano veikla prasidėjo dar devintoje klasėje, kai pakviesta tuometinės mūsų mokyklos prezidentės Marijos  Šaraitės prisijungiau prie Utenos mokinių savivaldų informavimo centro. Pradžia buvo sunki, nesupratau, nei kas tas LMS'as, nei su kuo jis valgomas, bet laikui bėgant susipažinau su  organizacijos  struktūra bei veiklomis. Po dvejų metų savanorystės  Utenos mokinių savivaldų informavimo centre  tapau  vicepirmininke, dar po pusės metų palikau MSIC'ą ir išėjau savanoriauti į Utenos  visuomeninių jaunimo organizacijų sąjungą „Apskritasis stalas“. Ten užėmiau  organizacijų  koordinatorės  pareigas. Ir štai lemtingas susitikimas su tuometiniu LMS biuro nariu, dabar LMS  Prezidentu, Antanu Mikalausku. Tuomet jis mane pakvietė į savo komandą. Tuo metu tai atrodė lyg svajonės išsipildymas. Dabar jau metus dirbu/savanoriauju LMS  Prezidento biure ir tuo labai džiaugiuosi. Labai geras jausmas, kai prisidedi prie išties svarbių sprendimų priėmimo, kurie dažnai nulemia moksleivių tolimesnę ateitį. Galimybės, kurias suteikė organizacija,  yra neišmatuojamos: susitikimai, diskusijos, pokalbiai su įvairias žmonėmis, politikais ir t.t. Žinoma, savanorystė  neapsistojo tik ties šia veikla. Per ketverius  metus teko savanoriauti  tiek „Darom“ akcijose, festivaliuose, koncertuose, tiek organizuoti diskusijas, susitikimus, forumus, kuriuos dabar jau būtų sunku suskaičiuoti. 

Organizacija  man davė žinių, kurių mokykloje niekada nebūčiau gavusi. Praktika įvairiuose srityse, pradedant diskusijų  moderavimu, baigiat projektų rašymu, suteikė galimybę realizuoti save  ir, svarbiausia, davė draugus, kuriuos dabar drąsiai galiu vadinti savo šeimos dalimi.

  • Aurelija
  • Aurelija2
  • Aurelija3
  • Greta
  • Greta2
  • Greta3
  • Greta4
  • Juste
  • Juste2
  • Juste3
  • Juste4
  • Juste5
  • Viktorija
  • Viktorija2
  • Viktorija3

Paieška svetainėje







„Saulės“ gimnazijos istorija.
Metai ir įvykiai.

Iš gimnazijos istorijos:

...Utenos „Saulės“ progimnazija pradėjo savo veiklą dar vokiečių okupacijos metais. Nežinia, koks būtų jos likimas, jei 1918 m. vasario 16-ąją nebūtų paskelbta Lietuvos nepriklausomybė...

Skaityti daugiau...
DĖMESIO!!!
! Būsimas gimnaziste,

nuo gegužės 4 dienos prasideda priėmimo prašymų teikimas ateinantiems mokslo metams. 
Jei galvoji mokytis „Saulės“ gimnazijoje, tėvų užpildytą priėmimo prašymą siųsk el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

!! Priėmimo į gimnaziją tvarka.

!!! Priėmimo prašymas.









Orai Utenoje

© 2019 Utenos „Saulės“ gimnazija