Evos miniatiūros
Miniatiūra - tai nedidelis literatūros kūrinys, kuriame išreikšta emocija. Šiose miniatiūrose yra sugulusios mintys, jausmai, troškimai, svajonės. Jose tarsi užkoduotas mano ryšys su gamta, su žmogumi, o svarbiausia – su savimi. Manau, visa mano „mažytė“ kūryba yra savęs ieškojimas: radimas ir praradimas, kritimas ir kilimas, rauda ir džiaugsmas. Subyrėjus gera vėl save sudėlioti iš gabalėlių, kuriuos ir vadinu savo miniatiūromis. Eva.
1.
Stebiu šilumą skleidžiančią liepsną, kuri šildo žvarbaus rudens vakare. Šiluma užlieja mane, dažo ir dažo naujomis spalvomis. Išeisiu kita.
2.
Pro langą žvelgiu į tolį, į plaunamas lietaus gatves, į saulės spindulių bučiuojamus takus. Kažkur tolumoje regiu Laumės juostą, danguje pakabintą. Bėgu ja, ieškodama tikėjimo ir netikėtumo. Ar grįžčiau, jei rasčiau?
3.
Saulės spindulys ant lango bando užtėkšti dar vieną potėpį ant šalčio išpieštų raštų įvairiausių... Širdies nepaliečia. Nesujudina. Neprisiglaudžia.
4.
Lietus barbeno į lango stiklą. Dangaus ašarų sukurta muzika kėlė ilgesį ir nerimą. Stebėjau krintančius lašus ir kartu su jais lindau vis gilyn ir gilyn...
5.
Nekenčiu lietaus ir sniego. Jie visagaliai. Jie įeina į slapčiausią mano kambarį. Jie per ilgai ten pasilieka. Jie provokuoja. Daužo. Juokiasi. Jie kartais žviegia. Jų smūgiai labai ilgai pasilieka.
6.
Griuvau, vėl stojausi. Skaudėjo. Griūnu, vėl stojuosi. Skauda. Vos vos tenuėjau. Leisk eit toliau. Tegul skaudės. Tegul vos vos nueisiu.
7.
Kad širdis liepsnotų, maža vieno savęs. Ir pabėgęs, užsidaręs, praradęs ir liūdintis tu esi su kitais. Daliniesi nors tyliai bėgimu, praradimais ir liūdesiu. Tyčia pameti raktą, kad, radęs, nors vienas atrakintų tave.
8.
Kokią naują žinią norit pranešti, kai daužotės į langą, spėlioju. Kokią naują tiesą išsakysit, kai bandote pralįsti pro duris, spėlioju. Kokį naują ilgesį vėl įsprausit pro grindų mažytį plyšį, spėlioju. Ir jau pradeda daužytis širdis.
9.
Vakaras. Susirenka šeima prie stalo. Vaikų juokas. Gera. Berniukas stebi pro langą krentančias snaiges. Laukia gerumo.
10.
Kiekvieną naktį po jo lova slepiasi pabaisa. Kiekvieną naktį jį aplanko. Kiekvieną naktį kova prasideda iš naujo. Be laimėjimo, be pralaimėjimo.
11.
Po visą kūną susiraizgė siūlų gijos. Kažkas mezga mano susimaišiusius jausmus. Ar galiu aš juos išpainioti? Ar reikia? Ar padėsi tu?
12.
Priekyje šviesa. Aš artėju – ji tolsta. Aš tolstu – ji artėja. Viltis gęsta. Niekad nesusitiksime. Niekada nebūsiu šviesa. Šviesa niekada nebus manyje. Staiga viltis atsisuka veidu į mane.
13.
Suvėlė vėjas mano plaukus. Saulė nubučiavo mano skruostus. Plaukai pakibo tarp šakų. Skruostai jau obuolius bučiavo. O nuojauta už vartų stovėdama dejavo: nesibaik, jaunyste, dar neskubėk.
14.
Artėjant vakarui valandos pranašauja naktį. Atrodo, turėčiau bijoti, nes iš visur lenda tamsa. Bet atsėlina ramybė, susirango galukojy, po to lėtai atšliaužia per kojas, pasiekia širdį. Artėjant rytui, valandos pranašauja dieną. Atrodo, turėčiau džiaugtis, nes jau lenda šviesa. Bet atsėlina nerimas. Nesirango. Iškart pasiekia širdį. Kaip atsikelt?
