Utenos „Saulės“ progimnazija pradėjo savo veiklą dar vokiečių okupacijos metais. Nežinia, koks būtų jos likimas, jei 1918 m. vasario 16-ąją nebūtų paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Vokiška Ober Osto valdžia mokyklose reikalavo išskirtinių teisių vokiečių kalbai ir kultūrai. Pasitraukus vokiečiams iš Lietuvos, 1918 m. pabaigoje įsiveržė bolševikai iš Sovietų Rusijos. Jie reikalavo išskirtinių teisių darbininkams ir naujai Sovietų Rusijos kultūrai. Lenkijos svajonės apie bendrą valstybę su Lietuva taip pat kėlė nerimą lietuviams. Du kartus (1919 ir 1920 m.) lenkų kariuomenė buvo priartėjusi prie Kuktiškių ir Svėdasų. Kadangi Lietuvai trūko karių, vyresnieji gimnazistai buvo priimti į Šaulių sąjungą ir, kaip rašo buvęs mokinys P. Andriušis, „su prakalbomis, gėlėmis, mergelių atodūsiais progimnazija ir miestelėnai išlydėjo, kariškai neapmokytus, mušti priešo“.
Gyventi didelių tautų apsuptyje Lietuvai nebuvo lengva. Tai suprato tarpukario Lietuvos valdžia. Todėl nemažas dėmesys buvo skiriamas tautiškumui ir patriotiškumui ugdyti. Vasario 16-oji buvo svarbiausia valstybinė šventė. Jos minėjimo tradicijos formavosi pamažu. P. Andriušis prisimena pirmąjį minėjimą 1920 m. vasario 16-ąją Utenoje: „Ant grubių turgavietės grindinio akmenų vėjas eiliojo sniego skepetas, su daina atžygiavom rikiuotėj, viename aikštės kampe kėpsojo nematytas pastatėlis, sukaltas iš lentų lyg bažnytinė sakykla, ant ilgų kojų lapsėjo trispalvės, pjautinai išsiskirdamos baltoj žiemos nykybėj, per visą dėžę išsitiesęs parašas: Lai gyvuoja neprigulminga Lietuva! Įlipo P. Gineitis, iš viso prastas kalbėtojas, bet ir auksaburniui kun. V. Butvilai tą dieną nesisekė šnekėti, jam lyg koks gumulas užsiskersindavo gerklėje, mat ir vienas ir kitas daugiau verkė, negu tarė žodžius. Tik ramiau kalbėjo žydžiuodamas Utenos turtuolis Šternas“.
Gerėjant ekonominei ir politinei situacijai Lietuvoje Nepriklausomybės dienos minėjimas darėsi iškilmingesnis. Tačiau jo forma beveik nekito. Buvo laikomasi įprastinio ritualo: gimnazistų eisena su vėliava į bažnyčią, Šv. Mišios, rikiuotė ir žygis į Šaulių namus. Ten vykdavo minėjimas, kurio metu koncertuodavo gimnazistai. Taip pat būdavo pagerbiamas J. Basanavičius.
Vasario 16-ąją ir kitas šventes reglamentavo Švenčių ir poilsio įstatymas. 1925 metų „Savivaldybių kalendorius“ skelbia, kad sekmadieniai, Vasario 16-oji, Naujieji Metai, Trijų Karalių ir dar 10 kitų dienų yra šventės. O šventes reikia švęsti. Todėl šiomis dienomis „draudžiama pramonės įmonių ir dirbtuvių, žemės ir miškų ūkio, kirpyklų, statybų darbai, prekymečiai ir turgai, prekyba prekybos įstaigose, svaigiųjų gėrimų prekyba ir vartojimas viešose vietose, krovinių ir gyvulių gabenimas pardavimui gatvėmis...“. Nepaisantiems šio įstatymo buvo numatyta bauda iki 500 Lt (tuo metu darbininkas per mėnesį uždirbdavo apie 250 Lt) arba areštas iki dviejų savaičių.
Kai 1940 m. Lietuva prarado nepriklausomybę, Vasario 16-ąją minėti buvo uždrausta. Tačiau tradicijos, suformuotos tarpukario metais, neapykanta okupantams, skatino priešintis draudimui. Buvęs gimnazistas A. Grigelis prisimena 1948 m. vasario 16-ją iškeltą Lietuvos trispalvę aukštame medyje gimnazijos alėjoje prie gatvės. O 1952 metais mokyklos direktoriaus pareigas ėjęs R. Šaltenis rašo: „Vasario 16-ąją iš ryto supuolė vaikai prie lango: prieš gimnazijos rūmus eglės viršūnėje ramiai plaikstėsi trispalvė ir tartum šaipėsi iš aplink zujančių skrebų, kariškių ir šunų. „Vaikai, toliau nuo lango! Nieko jūs nematėt – suprantat!.. o visiems namuose toks džiaugsmas, tokia šventiška nuotaika...“
Parengė Vita Pimpienė
