.

Adresas: K. Ladygos g. 18, Utena
Telefonas: (8-389) 61328
el. paštas: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Juridinio asmens kodas: 190181633 
PradžiaLaikraštis „Langas“SugrįžimaiLangas - Sugrįžimai 2018-12-01(01)

Vaidos Bražiūnaitės, 78-osios laidos abiturientės. mintys

Patirtys, apie kurias noriu kalbėti šiandien, yra ne statusai, pasiekimai, kuriuos sustatyčiau ant pakylos ir ieškočiau pagiriamojo žodžio (juk buvai tokia gabi mokinė…“ arba „ooo, taip taip, esi geras pavyzdys…“), o gal nusivylimo žvilgsnio, ne. Ko pasiekiau, ko nepasiekiau, už ką skalpavau save ir už ką sau tapšnojau per petį, visgi pasilaikysiu sau. Tačiau ką susidėjau į savo patirčių lagaminą skrisdama iš Islandijos, dabartinių savo namų, į man brangią Lietuvą, yra tai, ką aš vadinu „kasdienybės muziejumi“...

Viskas, kas nutinka tarp reikšmingų datų, įgytų laipsnių, švenčių, tai, ką kruopščiai registruojame savo gyvenimo aprašymuose, – tai man, bent jau šiuo metu, neturi daug reikšmės, o tai, kas pakylėja mane, yra kasdienybės fragmentai, atsiminimai, detalės, atokvėpiai tarp svarbių įvykių. Ne dešimtukus ar diplomus, kuriuos surinkau mokykloje ar universitetuose, nešuosi dabar savo lagamine, o kasdienybės detales, trumpas istorijas, atminties šuolius, kvapus, spalvas – būtent tuos momentus, kurie aplanko it blyksnis kartais einant gatve, rakinant duris ar rišant batraiščius. Tada prisimenu tuos kvapus, atsklidusius iš valgyklos virtuvės, neužbaigtą pokalbį su klasioku ant palangės, retus žingsnių garsus, nuaidinčius spengiančioje tyloje mokyklos koridoriuose po aštuonių pamokų laukiant dramos būrelio repeticijos, ar tą smaugiantį jaudulį prieš raiškiojo skaitymo konkursą. Trys, du, vienas, pirmyn, Vaida! „Vos tik užmerkiu akis ir jau sėdžiu po žydinčių alyvų krūmu. Giedrą, saulėtą vasaros dieną, toli, toli, pasaulio gale, mažytėje laiko molekulėje prieš šimtą tūkstančių milijonų metų. Sodo stalas padengtas baltai ir žaliai languota staltiese, o vidur jo stovi mėlyno stiklo dubenėlis su braškėmis… Dūzgia vapsvos, tūpdamos ant pačios didžiausios braškės, apibarstytos cukrumi.“ (Marija Nikolajeva „Kelias žemyn“, 1998), – it maldą kartoju vėjuotomis ir besaulėmis žiemomis Islandijoje. Koks turtas turėti savo žodį, savo pasaulį svetimoje žemėje. Gal dėl to daviau savo sūnums vardus Vakaris ir Rytas. Labai jau simboliška, bet kitaip negali, kai nori sukurti ryšį tarp Rytų ir Vakarų, kad vaikai visada rastų kelią ir į kitą savo šaknų pusę. Matysim, ar ras, o dabar yra taip: „Mama, mama, dar kartą „Baltąja varnelę“, „Stebuklingą suknelę“, „Šimtakojį“, „Smaragado miesto burtininką“. Dar ir dar, ir dar kartą…

O čia mažytė lauktuvė mokyklos direktorei ir mokytojams: rankų darbo šokoladai su šlakeliu druskos ir istorijomis, pasislėpusiomis vidinėje popierėlio pusėje, taip pat vienos parodos knygelė „Įvairūs dalykai nutinka“ (angliškai: „Various things happen“) iš mano kuriamo muziejaus „Hversdagssafn - Museum of Everyday life“ Ísafjörður mieste, kuriame su kolege islande eksponuojame filmus, to regiono žmonių pasakojamas trumpas istorijas, atminties fragmentus, fotografijas, audioįrašus apie tą pačią jau minėtą – kasdienybę. Tai apie tai, kas yra asmeniška, bet taip pat ir labai universalu. Nors istorijos rinktos Islandijoje, bet pakeitus keletą smulkių aplinkos detalių, jos puikiai gali būti įvykusios Lietuvoje ar kur nors kitur. Tai, kas mus paliečia, mes iš karto atrandame artimą ryšį. Tai tokios istorijos, kuriomis dalinamės prie garuojančios arbatos puodelio, pavyzdžiui: „Pamenu, kai aš...“

Čia kelios ištraukos iš knygelės „Įvairūs dalykai nutinka“:

„Buvo siaubingas oras. Nebuvo nei pieno, nei duonos, nei mėsos siuntos jau porą gerų savaičių. Duonos dar kartais turėdavome šaldiklyje, bet pieno juk neužšaldysi. Kadangi kavą visad balindavau pienu ir jo baisiai norėjosi, sugalvojau įpurkšti kelis lašus motinos pieno iš krūtinės. Kava buvo kiek saldoka, bet be proto skani. Pamenu, kaip stovėjau prie lango lūkuriuodama, kada pagaliau pasirodys tas laivas su prekėmis. Jam priplaukus, visi šokome į paltus ir tekinomis bėgome uosto link. Kaimelio moterys stumdėsi ir beveik puolė muštis dėl paskutinio kepalo, padėto ant lentynos. Šeimoms su vaikais buvo pirmenybė, tačiau ir šioms teko tik po vieną litrą pieno.“ (E.B. Suðureyri, 1981)

„Paskutiniais universiteto metais močiutė atsiuntė laišką ir pinigų. Ant raštelio buvo parašyta: „Jeigu už šiuos pinigus nusipirksi „ko stipraus“, tada tegu tau iškart paleidžia vidurius“. Tai buvo vienas vienintelis laiškas, kada nors man rašytas močiutės. (M.H.J. Reykjavík, apie 1984) Su šia gana linksma gaida noriu palinkėti mums visiems krautis šias tarsi „nesvarbias“ patirtis į savo dienoraščius, nuotraukų dėžutes, užrašyti jas į laiškus ir išsiųsti draugams, slaptiems gerbėjams ar močiutėms, net jei ir jie gyvena čia pat. Dalinkimės istorijomis, raskime laiko paprastiems pokalbiams, gražiam žodžiui, sustabdykime tą žmogų, kurį kažkada įžeidėme arba kažko neišdrįsome pasakyti, nes juk šimtmetis, tokia graži proga sudėlioti visus taškus virš „i“. Saulala Motula, ačiū.

Vaida Bražiūnaitė, 78-oji abiturientų laida







100-čiui artėjant.
Metai ir įvykiai.

Iš gimnazijos istorijos:

...Utenos „Saulės“ progimnazija pradėjo savo veiklą dar vokiečių okupacijos metais. Nežinia, koks būtų jos likimas, jei 1918 m. vasario 16-ąją nebūtų paskelbta Lietuvos nepriklausomybė...

Skaityti daugiau...

Pamokų laikas

1 pamoka: 800 - 845
2 pamoka: 855 - 940
3 pamoka: 950 - 1035
4 pamoka: 1050 - 1135
Pietų pertrauka
5 pamoka: 1210 - 1255
6 pamoka: 1305 - 1350
7 pamoka: 1400 - 1445
8 pamoka: 1455 - 1540







Orai Utenoje

© 2019 Utenos „Saulės“ gimnazija