Dailės mokytojos Dainos Usevičienės mintys apie Lino Blažiūno parodą
Kai buvusi auklėtoja Milda Beinoravičienė pakvietė Liną surengti parodą gimnazijoje, truputį išsigandau. Ar norės dailininkas eksponuoti savo darbus mokyklos erdvėse? Tokie trapūs, giliai išjausti, kai kurie labai labai „asmeniški“. Tačiau gavusi iš dailininko trumpą elektroninę žinutę: „Ilgai galvojau, kokius kūrinius atvežti. Niekada nedaugžodžiauju. Prie kūrinių pakabinsiu šį mažytį tekstuką...“, – nusiraminau ir supratau, kad paroda įvyks. Tekste buvo trumpai parašyti keli gyvenimo faktai ir mokyklos, kuriose studijavo Linas. Tačiau mane labiausiai sujaudino toks prierašas:
„Šiame kontekste, iš viršuje išvardintų gyvenimo epizodų, svarbiausia pati paskutinė eilutė. Praėjo aštuoniolika metų. Prisiminimai migloti. Sugrįžimas verčia permąstyti laiką. Privalėjau, vien dėl to:
„Linai,
Išlydėdama į menų gimnaziją,
linkiu didelės kūrybinės sėkmės
ir viliuosi, kad kada nors sugrįši
į klasę savąja freska.“
Utena Auklėtoja
„Saulės“ gimnazija Milda
63 kabinetas
2000 05 25
Paroda labai subtili, net sunku išreikšti įspūdžius ar išsakyti pastebėjimus. L. Blažiūnas subtiliai jaučia gamtos pulsavimą, džiaugiasi į ją ištrūkdamas. Iš gamtos semiasi naujų idėjų savo darbams. Gamtos pajautimas, o vėliau ir perkėlimas į baltą popieriaus ar organinio stiklo lakštą atėjo iš vaikystės. Grafikas prisipažino, kad mėgsta eksperimentuoti, ieškoti vis kitokių technikų. Tačiau pristatydamas savo parodą, kurioje eksponuojami atrinkti paveikslai iš viso kūrybinio laikotarpio, L. Blažiūnas labai šiltai kalbėjo apie darbus, atliktus paprastu pieštuku ar tušinuku. Grafikas priminė uteniškiams gimnazistams, kad būtent Utenos apylinkių puikus kraštovaizdis. O jo vaikystės vasaros prabėgo Saldutiškyje ir Labanoro girioje.
„Savo kūriniuose vaizduoju gamtos ir miesto žmogaus santykį. Stebiu gamtą „pro stiklą“, miesto žmogaus akimis. Esu urbanizacijos procesų dalimi. Esu gamtos dalimi“, – taip save kažkada pristatė viename interviu grafikas Linas Blažiūnas. Tą pajutome ir mes, sauliečiai, niūroko lapkričio pabaigoje. Tačiau dailininkas mūsų žvilgsnį nukreipė pro mokyklos langus ir parodė, kad mus supa subtilus gamtos grožis.