Buvusios mokinės Vaivos Kazlauskaitės mintys

Mūsų gimnazijos bibliotekoje atidaryta buvusios mokinės Vaivos Kazlauskaitės juvelyrikos paroda bei eksponuojamas Vaivos senelio portretas, padarytas iš arklio karčių. Baigusi Utenos „Saulės” gimnaziją, ji įstojo į Vilniaus Dailės akademiją, studijavo tekstilės meną ir įgijo bakalauro ir magistro laipsnius. Studijuodama magistrą neakivaizdžiai, dar baigė Technologijų ir dailės pedagogikos studijas. Mokėsi juvelyrikos. Dabar dirba Vilniaus S. Daukanto gimnazijoje dailės mokytoja.

Vaiva ne tik atvežė į gimnaziją savo darbus, bet ir parašė laišką bei dedikaciją savo senelio portretui.

Ką dabar veikiu? Kaip gyvenu?

Išvažiavusi studijuoti į sostinę, likau ir iki šiol gyvenu Vilniuje. Kelis kartus studijų metu buvau išvykusi į Londoną, uždarbiauti ir pakeliauti. Pasisėmiau kitokios patirties, praplėčiau požiūrį, pažinau kitas kultūras, pradėjau daugiau keliauti. Šiuo metu dirbu kūrybinį darbą, menai niekad nepasitraukė iš mano gyvenimo. Pagrindinis užsiėmimas juvelyrika ir menų mokymas vienoje iš Vilniaus gimnazijų. Gyvenu gerai, dirbu patinkantį darbą, turiu laiko ir laisvės savo kūrybai, tobulėjimui.

Ką mąstau apie gyvenimą?

Gyvenimas – galimybė rinktis, galimybė veikti, galimybė siekti, galimybė turėti, galimybė mėgautis... Dėl savo tikslų verta dirbti ir stengtis, nes jei pats nesistengsi dėl savęs, kodėl kažkas kitas turėtų tai daryti? Jei tingi, tai ir turi tik tiek. Jei tikiesi, jog gal gyvenime kada pasiseks, tuomet gal... Bet jei nuosekliai sieki tikslo, tai ir turi. Žinau, reikia nebijoti, pasiryžti kažką keisti, kai supranti, kad vieta ar situacija nepatinka. Svarbu neužsidaryti problemoje. Savo draugams ir mokiniams visad sakau: kai yra  blogai, galima sėdėti ir verkti, „varyti” save į depresiją.  Bet tą akimirką visad galvoju, ką galiu padaryti, kad man būtų geriau, ir ieškau išeities. Gyvenimas duoda galimybę arba situaciją, o jau pats žmogus renkasi.

Kaip prisimenu mokyklą?

Visuomet smagu prisiminti pirmąją mokytoją „Saulės“ gimnazijoje Dalią Dindienę. Valentinas Eismantas – geros nuotaikos pliūpsnis, net ir baigus mokyklą smagu susitikti. (Visad kirbėjo klausimas, kaip jis visus atsimena). Tik išleidusi šiemet pirmuosius savo auklėtinius galiu įsivaizduoti, koks jausmas buvo mūsų auklėtojai J. Juodkienei po aštuonerių metų buvimo kartu atsisveikinti su mumis. Esu dėkinga dailės mokytojoms R. Breivienei ir D. Burbienei už palaikymą ir tikėjimą. Linkėjimai vokiečių mokytojai J. Kavaliauskaitei – pozityvo užtaisui. Net ir dabar kam nors pradėjus  lėtai skaityti, mintyse skamba „tymt, tymt už...“ Daug mokytojų, kuriuos norėtųsi paminėti ir daug dalykų mokykloje išmokau, atradau, supratau. Bet baigusi mokyklą dar labiau atradau malonumą mokytis ir tobulėti. Geri mokytojai mokė ne tik dalyko, bet buvo žmonėmis, bendravo ir tikėjo. Na, o blogi mokytojai išmokė mokytis iš gyvenimo. Ir čia pasitvirtina gyvenimiška tiesa: jei kas nors tvirtina, kad neįmanoma, parodo savo ribas, o ne tavo. Nors dabar, kai pti esu mokytoja,  manau, kad blogų mokytojų nebuvo, buvo pavargę.

Mokykla niekad nebuvo „baubas“, todėl daug daugiau gerų prisiminimų. Galvodama apie mokytojus, dėkoju jiems už kantrybę ir linkiu paties geriausio!