Kaip galima jaustis, kai tavo vaikas baigia mokyklą?

Kai manęs klausia, ar jaudiniesi, kai tavo vaikas baigia mokyklą, darau pauzę, pagalvoju, sakau „taip“, o širdyje jaučiu ramybę (juk baigia). Savininkiškumo jausmą, net ir savo vaikui, pradėjau prarasti, kai kažkada perskaičiau Kahlilio Džibrano žodžius: „Jūsų vaikai nėra jūsų. Jie  – savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros. Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų ir, nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite jiems atiduoti savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias. Jūs galite priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas, nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalit aplankyti. Jei galit, siekit būti į juos panašūs, bet nesistenkit juos padaryti panašius į save, nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykštėj dienoj. Jūs –  lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai. Lankininkas mato taikinį kelyje į begalybę ir savo galia Jis įtempia jus, idant jo strėlės lėktų greitai ir toli. Džiugiai leiskitės įtempiami lankininko rankos; nes, mylėdamas lekiančią strėlę, jis myli ir pasiliekantį lanką.“

Labai dažnai tėvai nori ir nesąmoningai stengiasi nugyventi savo vaikų gyvenimus, ištaisyti jų padarytas klaidas, už juos būti dėkingi ar atsiprašyti. Jie jaučiasi saugūs, kai valdo situaciją, žino, kur jų vaikai yra, su kuo ir ką veikia, o aš esu iš tų mamų, kuri nori, kad jos vaikai tiesiog gyventų; patys klystų, patys taisytų klaidas, patys atsiprašytų, patys dėkotų. Nesakau, kad yra lengva, nes negatyvioji pasaulio pusė, persmelkta nepasitikėjimo Kūrėju ir jo valia, dažnai ir man daro įtaką. Kai būna sunku, prisimenu Šv. Kryžiaus Jono pasakytus žodžius: „ Jei norite valdyti viską, stenkitės nevaldyti nieko“, o Evangelijos pagal Matą 7 skyriaus 12 eilutė: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“  suteikia man jėgų ir noro mokyti ir auklėti savo pavyzdžiu. Stengiuosi vaikų blogai nevertinti, nesmerkti, snobiškai nenurodinėti jų klaidų, leisti jiems būti tokiems, kokie yra, ir mylėti, mylėti, mylėti pasitikint Dievo globa. Pastebėjau, kad net ir labai nedoram žmogui, kai šypsaisi ir priimi jį tokį, koks jis yra, pačiam pasidaro bloga nuo jo blogumo, juk nė vienas žmogus tyčia nenori būti niekšas. Niekšais tampama, kai stokojama meilės. Tomas Viluckas, „Bernardinų“ redaktorius, į vieną knygą yra parašęs man tokius žodžius: „Skaistei, kurią Dievas sukūrė tyčia“. Ir aš suprantu, kad aš ne viena esu tokia sukurtoji, bet ir visi kiti žmonės, taigi belieka priimti kitus kaip Dovanas, nes Dievas žino, ką daro.

Noriu visiems: ir savo kolegoms, mano vaiko mokytojams,  ir savo buvusiems mokiniams, ir mokinių tėveliams palinkėti koncentruotis į gražius, pozityvius dalykus, juk turime gyvenime galimybę rinktis. Ką renkamės, tokį gyvenimą aplinkui save ir kuriame. Ir dar,  turėkite drąsos gyventi savo gyvenimą, nes padangių sparnuočiai nei sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o dangiškasis Tėvas juos maitina, vadinasi, pasirūpins ir mumis visais. Šv. Paulius yra pasakęs: „Mylėkite ir elkitės, kaip norite, nes kai iš tikrųjų myli, nesielgi bet kaip.“

Tikybos mokytoja Skaistė Diškevičienė