Įspūdžių mozaika
Praeitą savaitę, gegužės 13-19 dienomis, buvome išvykę į Latvijoje esantį Vainodės miestelį. Vos atvykusi pamaniau, kad miestelis nykus, mažas, lyg kaimas, esantis miško apsuptyje. Beveik kas antras namas apleistas, todėl jaučiausi lyg vaiduoklių pasaulyje. Išlipę iš autobuso aš ir mano draugai išvyką vertinome skeptiškai, tačiau abejonės dingo, kai įžengėme į mokyklą, kurioje mus šiltai pasitiko latviai su islandais. Mokiniai man pasirodė labai įdomūs, kiekvienas buvo kažkuo išskirtinis ir įdomus, unikalus. Buvo jaunuolių, kurie mokėjo pamėgdžioti įvairius garsus, latviai buvo talentingi muzikantai, o islandai labai judrūs. Tarp jų buvo ir mergaitė Soley, su kuria gyvenau pas latvę Iloną. Soley lankė gimnastiką ir domėjosi baletu, todėl labai lanksti. Vienu metu matai, kad ji sėdi ant kėdės, o po akimirkos ji jau ant žemės, užsikėlusi kojas ant galvos. Žodžiu, buvo gausus būrys jaunų žmonių, kurie jau nuo pirmos dienos drąsiai rodė savo talentus. Man tai buvo labai keista ir, sakyčiau, nepriimtina. Nesupratau, kas vyko. Lietuvoje mes pratę būti uždari, susikaupę. Nors visi turime talentų, tačiau dažnai jų neatskleidžiame ir nerodome viešai. Galima pažinoti žmogų kelis metus ir nežinoti jo talentų...
Mokykla buvo mažytė ir jauki. Man padarė įspūdį skambutis - tiesiog šokių muzika. Kiekvieną kartą jį išgirdus, pakildavo nuotaika. Pamokos ten prasideda 8:30 ir baigiasi 14:00-16:00. Pietaudavome 13:00. Mokyklos pietūs gero įspūdžio nepaliko. Keista buvo tai, kad islandai mokykloje vaikščiojo basi, bet jie taip yra pratę savo šalyje.
Mes visi gyvenome šeimose. Daugumoje šeimų buvo po vieną mokinį iš kiekvienos šalies – islandas, latvis ir lietuvis. Iš pradžių atrodė baisu, kad reikės gyventi su visiškai nepažįstamais žmonėmis. Tačiau neilgai. Mergaitės, su kuriomis gyvenau, buvo ganėtinai draugiškos, savaitės pabaigoje susidraugavome lyg sesės ir šeštadienį buvo liūdna išsiskirti. Šeimoje tėvai mokėjo minimaliai kalbėti angliškai, todėl teko su jais bendrauti įvairiomis kalbomis. Vienu metu sėdėdami prie stalo kalbėjome rusiškai, lietuviškai, latviškai, angliškai ir vokiškai. Galiu pasakyti, kad tai buvo tikra smegenų mankšta.
Turbūt kyla klausimas, ką mes veikėme kaimyninėje šalyje – Latvijoje? Mūsų tikslas buvo per savaitę paruošti 15 min. trukmės pasirodymą grupėse pagal paskirtą Imantso Ziedonio spalvotąją pasaką ir parodyti ją penktadienį visiems dalyviams ir mokyklos mokiniams. Mano grupėje buvo 5 latviai, 3 islandai, 2 lietuviai ir vienas gruzinas. O grupės pasaka buvo geltonoji. Galiu pasakyti, kad mūsų grupė surinko geriausius apdovanojimus – geriausio pasirodymo ir žiūrovų mėgstamiausio pasirodymo. Viena labiausiai įstrigusių savaitės veiklų Latvijoje buvo trečiadienis Liepojoje. Ten mes susipažinome su tikrais aktoriais. Viena iš jų buvo aktorė Sigita Jevgļevska. Man labai patiko jos gyvenimiškos pamokos, idėjos, mąstymas apie emocijas. Pasisėmiau iš jos įkvėpimo menui, meilės gyvenimui. Taip pat dar viena trečiadienio veikla, kuri padarė įspūdį, buvo priverstinis dalyvavimas kalėjime, kur su mumis elgėsi kaip su kaliniais. Man buvo juokinga ir linksma pamatyti, kaip gerai žmonės vaidina, tačiau kritiškai vertinant sprendimą įtraukti tokią veiklą į programą, reikėtų pasakyti, kad tai buvo blogas sumanymas, nes tokia atrakcija galėjo rimtai psichiškai sutraumuoti kai kuriuos mokinius.
Apibendrinti savaitę Latvijoje galiu trimis žodžiais: sunki, įdomi, pozityvi. Sunki, nes šiame kelyje sutikau nemažai iššūkių. Juk man tai buvo išėjimas iš komforto zonos – gyvenimas, darbas, keliavimas su nepažįstamais žmonėmis. Ne vieną kartą savaitės pradžioje galvojau: „Jei turėčiau galimybę dar kartą dalyvauti mainų programoje, tai tikrai nedalyvaučiau“. Sunku buvo, kai likau viena su islandais ir latviais, o jie kalbėjo savo kalbomis – nieko negalėjau suprasti, jaučiausi vieniša. Mokytojai projekto metu neskaičiavo mokinių, todėl Liepojoje manęs vos nepaliko autobusas, tad teko jį vytis. Taip pat mokiniai ten nebuvo ypač draugiški. Buvo daug apkalbų, kurios smukdė ir sekino emociškai. Kartais buvo daug veiklos ir sunku suspėti, kartais ne viskas nepatiko, bet buvo privaloma dalyvauti, o kartais skęsdavau nuobodybėje. Tačiau turbūt be iššūkių nebūtų buvę ir patirties. Juk iššūkiai daro mus stipresnius, todėl gyvenime jie yra reikalingi. Kad ir kokie iššūkiai buvo, aš juos įveikiau ir tapau stipresnė, grįžau pasikeitusi. Tad ši patirtis buvo pozityvi. Dabar galiu sau paprieštarauti ir pasakyti: jei turėčiau galimybę dar kartą dalyvauti mainų programoje, tai tikrai dalyvaučiau.
Rimtautė Emilija Rastenytė, 3a
