Mano pirmosios meilės istorija
Mylėti – vienas iš šauniausių jausmų pasaulyje. Tai parodo, kiek tas žmogus, kurį tu myli, tau rūpi. Būti mylimam? Ne visi tai gali pajausti, bet susipažinus su šiuo šiltu, džiugiu malonumu supranti, jog pinigai šiame pasaulyje yra tik aksesuaras. Mylėti ar būti mylimam yra kiekvieno reikalas. Vienas labiau nori parodyti savo meilę, kitas - gauti ir mėgautis ja. Nors to neprisimenu, bet manau, jog pirmą kartą mano maža širdelė suprato, kas yra meilė, kai švelnios ir šiltos mano mamos rankos paėmė mane į glėbį. Per 16 mano gyvenimo metų esu turėjęs tik vieną meilės istoriją per Valentino dieną. Tą dieną visi kažkur ėjo, keliavo, mėgavosi įsimylėjėlių diena. Bet aš buvau vaikinas be antrosios pusės. Sėdėjau ant suoliuko miesto šventėje. Visi linksminosi, šoko – leido laiką visavertiškai. Ir kaip aš pavydėjau! Bet iš niekur išdygo nematyto grožio mergina. Manau, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Ji atsisėdo šone manęs ir aš ją užkalbinau. Pasirodo, ji buvo tokia pat kaip aš, be antrosios pusės. Viena iš mano taisyklių gyventi taip, jog kitą dieną nereikėtų gailėtis. Tad aš ją užkalbinau ir pasiūliau pašokti. Vienas dalykas nuvedė prie kito ir, manau, suprantate, kokia linkme suku. Tai buvo gyvenimą keičianti naktis.
(Paulius, 2b)
Į šį be galo kiekvienam žmogui svarbų klausimą, kas yra svarbiau: mylėti ar būti mylimam, visi galime atsakyti skirtingai. Tačiau mano nuomone, svarbiau yra būti mylimam. Kai esi mylimas, gyvenimas pasidaro daugybę kartų lengvesnis. Visai nesvarbu, ar tą meilę suteikia tėvai ar kiti artimieji, o galbūt šiaip mylimas žmogus. Meilė – ne tik žodis, tai jausmas, perteikiamas mažais, kartais net nepastebimais veiksmais. Kai tave myli, dažniausiai to net nepastebėdamas išmoksti mylėti ir pats. Tada nebesistengi paslėpti tikrojo savęs, nebeslepi savo emocijų, ir visiškai atvirai gali atsiskleisti. Tačiau būti mylimam, bet neatiduoti savo meilės atgal taip pat nėra gerai, meilė turi būti abipusė. Visgi manau, kad mylimam yra būti svarbiau.
(Bena, 1a)
Dažnai gyvenime girdime klausimą, ką reiškia mylėti ir būti mylimam? Pirmiausia, meilę kiekvienas žmogus supranta skirtingai, skirtingai vertina ir dar kitaip išreiškia ją jausmais.
Mano manymu, mylėti – reiškia gerbti tą žmogų, kurį myli, parodyti, kad vertini jį. Kai myli, tu gali pasiaukoti dėl artimo žmogaus. Meilė tai ne tik tuomet, kai sutinki su žmogaus nuomone, kai visada jam pritari. O tada, kai tu nebijai žmogui paprieštarauti, patari jam, nebijai išsakyti savo nuomonės ir būti išgirstas. Taip elgiantis ir parodai, kaip stipriai myli.
Būti mylimam – turbūt tai nuostabus jausmas, jei ta meilė yra tikra. Kai esi mylimas, jauti, kad tu kažkam rūpi, kad kažkas stengiasi dėl tavęs, palaiko, tikrai jauti, kad esi ne vienas. Kai esi mylimas, tu gali gyvenime jaustis pilnaverčiu žmogumi, nes visuomet turėsi užnugarį, kai suklupsi – mylimas žmogus tave vėl pakels ir pastatys ant kojų. O svarbiausia tai, kad ir kur tu eisi, tave už rankos paėmęs lydės tas, kuris tave tikrai myli. Pajutęs, kad tau yra baisu, apkabins dar tvirčiau.
Taigi mylėti ir būti mylimam yra skirtingi, bet kartu ir panašūs dalykai. Žodžiais tas būsenas sunku apibūdinti, reikia tai pajusti savo širdimi. Manau, kiekviena asmenybė savo gyvenime turi kažką nuoširdžiai ir tyrai mylėti ir būti mylima.
(Kotryna, 2C)
Kiekvienas žmogus nori būti laimingas, mylėti ir būti mylimas. Deja, ne kiekvienam tai pavyksta, nes dažnai būna taip, kad arba mes mylime, arba mus myli. Todėl nesąmoningai kyla klausimas: kas vis dėlto geriau – mylėti ar būti mylimam?
Mano nuomone, svarbiau yra mylėti. Mylėti kitą yra nuostabus jausmas. Pirmiausia, meilė skatina elgtis altruistiškai ir daryti geresnį kitų žmonių gyvenimą. Kai žmogus myli, jis galvoja apie tai, kas gera ir naudinga kitam. Mylintis žmogus stengiasi dėl kito, kad šis būtų laimingas, kaskart bando jį nustebinti, rodydamas jam dėmesį ir atiduodamas visą save.
Mylėti kitą mus nuo pat mažens moko tėvai. Jie rodo mums savo meilę, dėl to mes mylim ir kitus. Be to, jausdamas kito meilę, žmogus ne tik sugebi save analizuoti, bet mokaisi ir pasirinkti teisingą gyvenimo kelią. Klausai ir mylinčio žmogaus nuomonės.
Tačiau žmonės dažnai elgiasi neapgalvotai ir kvailai. Jie pamilsta tuos, kurie jų nemyli, ir būna skaudinami. Bet kito nepriversi tavęs mylėti. Juk širdžiai neįsakysi. Todėl dažnai reikia susitaikyti su meile be atsako...
Būti mylimam taip pat geras jausmas. Kai esi mylimas, jautiesi reikalingas ir žinai, kad tas žmogus niekada nenusisuks nuo tavęs. Bet jeigu tu tą žmogų atstumsi, jis jausis labai blogai. Todėl reikia mokytis niekada neskaudinti kito, nes tai tau pačiam gali grįžti bumerangu. Elkis su kitu taip, kaip nori, kad jis su tavimi elgtųsi. Žmonės turi mylėti vienas kitą, nes jei pasaulyje nebebus meilės, jis taps niūrus ir beprasmis.
(Aurelija, 2C)
Gyvenime yra svarbu ir mylėti, ir būti mylimam. Tai yra didžiausias džiaugsmas ir laimė, kai jauti kažkam meilę ar didelę simpatiją, o tas žmogus atsako tuo pačiu. Kai pirmąsyk įsimyli, atrodo, jog gyvenimas nusidažo įvairiomis spalvomis, iš dalies tai pakeičia tavo požiūrį į aplinką bei supratimą apie jausmus. Patirtas jausmas – meilė – nepriklauso nuo amžiaus. Juk būti mylimam, reiškia būti svarbiam ir reikšmingam. O tokie norime būti ir maži, ir jauni, ir pagyvenę. Tik jeigu norime būti mylimi, turime suprasti kitą žmogų, jo klausytis. Manau, meilė yra labai asmeninis išgyvenimas. Vargu ar atsiras toks, kuris niekada nėra patyręs meilės, bent jau jos užuomazgos vaikystėje, paauglystėje ar jaunystėje.
(Kamilė, 2C)
Aš visą laiką, kai išgirstu žodį meilė, susieju jį su šeima, draugais, pagarba mokytojams bei kiekvienam sutiktam žmogui. Manau, kai žmogus myli, jis turi pajusti tą patį, nes meilė yra pasididžiavimas vienas kitu, išklausymas bei visos širdies atidavimas. Tačiau kiekvienas mes meilę suprantame vis kitaip. Manau, didžiąją gyvenimo dalį atiduodu mylėdama tėvus ir todėl aš esu laiminga, o man mano tėvų meilė yra nematuojama jokiais materialiniais dalykais. Tai yra pats nuostabiausias jausmas. Galbūt, kiti žmonės mylėdami įvertina tik tai, ką mato išorėje, ar netgi tai, kas juos supa, pirmiausia daiktus. Taigi tokie žmonės, manau, negalėtų atsakyti į klausimą, ką reiškia mylėti ar būti mylimam? Ir apskritai į šį klausimą neįmanoma atsakyti, nes meilės jausmų, manau, niekas negali nusakyti žodžiais, tai yra tiesiog parodoma elgesiu, bendravimu.
(Žyginta, 2C)
Meilė yra vienas svarbiausių jausmų žmogaus gyvenime. Tikriausiai visame plačiame pasaulyje nėra žmogaus, kuris nebūtų patyręs šio nuostabaus jausmo. Kas yra meilė, žmonės jau sužino vaikystėje, kuomet meilę patiria iš tėvų, globėjų. Žinoma, visa tai vyksta vaikystėje, ir meilė jausmas, kuris pasireiškia paauglystėje, yra jau šiek tiek kitoks, nei patirtas būnant vaiku. Paauglystėje žmogus jaučiasi vienišas, visas pasaulis, atrodo, lyg būtų susimokęs prieš jį. Tuomet gali padėti tik meilės jausmas, kuris priverčia suvokti, jog tu esi kam nors reikalingas, o be tavęs negali gyventi kitas žmogus. Be meilės nebūtų taip įdomu gyventi, pasaulis būtų niūrus, monotoniškas. Tačiau meilė gali būti ir apgaulinga, vadinasi, tikrą meilę surasti nėra taip lengva. Taigi meilę galima laikyti kaip vaistų ir nuodų mišiniu, kuris gydo, bet tuo pačiu metu ir žaloja.
(Deividas, 2C)
