Mano močiutė

Koks būtų pasaulis be močiučių? Be jų nuo darbo ir senatvės susiraukšlėjusių rankų, glostančių savo anūkėlių galvas? Be šiltų jų namų, kur kvepia senais kvepalais ir šviežiomis bandelėmis? Močiutė visad apkabins, paguos, paklaus: „Ar, vaikeli, jau pavalgei šiandien?" Mes vis ieškom progos pasibūti pas močiutes, bet ar kada susimąstom: „O ką jos veikia, kai mūsų nėra?"

Mano močiutei Stasei Jurkštienei šiais metais suėjo 80 metų. Ji mažutė, žilagalvė bobulytė, kuriai jau sunku parsinešti iš parduotuvės krepšį su maistu ar malkų glėbelį krosniai, bet kartu ji be galo stipri: tris kartus per dieną lekia pas savo vištytes, kad tik alkanos neliktų, kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią, nesvarbu ar svilinantis karštis, ar stingdantis šaltis. Tik į svečius, deja, ji nevaikšto, o vištų kompanija greitai atsibosta, tai laukia senutė savo dukrytės ir anūkių. Žiūri pro langą ar į duris ir skandina savo vienatvę rankdarbiuose.

Anksčiau niekada nebandžiusi, būdama apie 70 metų, (išties kaip rašytoja Žemaitė!)močiutė paėmė į rankas siūlą, adatą, kanvos (tai speciali siuvinėjimui skirta drobė) gabaliuką, rankdarbių žurnalą ir išsiuvinėjo pirmą savo paveikslėlį. Aišku, tas paveikslėlis atiteko man, jos mylimai anūkei, kuriai, tėvams dirbant, sekdavo pasakas. Močiutė mane vienintelę iš visų anūkių augino, todėl visada ir sako: „Neringutę tai aš labai myliu, mes kartu viską darom.“ Nuo tada, kai išsiuvinėjo pirmą paveikslėlį, ėmėsi antro, trečio... Taip per šiuos dešimt, o gal net mažiau (mes neprisimenam) metelių, močiutė išsiuvinėjo daugybę paveikslų, kurių keletas buvo eksponuota ir mūsų bibliotekos skaitykloje.

Jau vaikystėje buvau sužavėta tokio savo močiutės kruopštumo, tokios kantrybės, todėl ir aš norėjau pabandyti. Būdavo, ateinu pas močiutę žiemos vakarais, ji įveria man adatą ir moko kryžiukas po kryžiuko kurti kažką nuostabaus. Bet negalvokit, kad ji tik sėdėjo ir siuvinėjo! Ne, ji ir servetėlių, staltiesių ir užklotų prinėrė, kojinių, pirštinių, kepurių, šalikų primezgė visai giminei! Dalina visiems, kam tik gražu, ir vis tiek namie vietos maža, nėra kur dėti! Bet ir tai ne viskas, sudėliojo ji gal 1000 sudėtingiausių dėlionių, išmokė mane kepti bandeles ir apkepus. Net nežinau, kaip jai užtenka laiko šitiek darbų padaryti, o ji sako: „Nu va, ir vėl nieko neveikiu, tik laukiu jūsų". Manau, nuvertina jinai save, ir nors močiutei jau 80 metų, nors neprigirdi ir mato gan prastai, nors jau sunku šunį pavedžioti, ją galima vadinti „super" močiute.

Neringa Vinikaitė, 2d