Jaunosios poetės eilėraščiai

Tava ugnis

Leisk man prie tavos ugnies prieiti,
Susišildyt varganas rankas.
Tegul rankos man nudegs,
Bet tik leisk man prisiglausti prie tavęs.

Tavo mintys tokios gilios.
Aš tik noriu tau sumenkinti kančias.
O vėliau, jei nepavyks...
Leisk man tavoje ugny sudegt.

Gamtos harmonija

Vėjas tik blaškosi ir taškosi
kartais žaismingai,
o kartais niokoja viską
pykčiu,
tarsi negali surasti šioj žemėj
namų.

Dažnai atkeliauja lietus
po vėjo keliamų
audrų,
kuris taip švelniai plauna,
gaivina sielą savu
jautrumu.

Keistą žemėje ištikusią
harmoniją
tampa vis dažniau paaiškinti
sunku...
Ar vėjas tikrai vertas lietaus pastangų?

Kas esi?

Dar smėlio dėžėj
svajojom
būti princesėmis ir princais,
o kartais
didvyriais kariais...
Bet
metams nuskriejant tolyn
svajos apleido.

Viskas tiek keitėsi,
jog iš princesių ir princų
likome
tik dar vieni...
pilkos minios žmonės
pavergti.

Laikui sustojus, staiga supranti,
Kad noras būti tokiems
kaip visi
užgožė norą žinoti,
kas esi.

Spalvos akyse

Tavo akys
Tarsi
dugnas vandenyno
toks nepasiekiamas
ir toks gilus.
Žvelgiu aš
į žydrą tavo akių platumyną
ir suprantu,
kad vieną dieną nuskęsti
ten galiu.

Bet aš
pasistengsiu
ir drąsiai...
Drąsiai
bandysiu įžengti
į tavo sielą
link tamsiausių žaizdų.
Kad
tamsus vandenynas
taptų
tiesiog žydrumu.

Šlovės šešėly

Aš gal ne Hamletas, bet čia manoji
jausmų agonija ar sielos atspindys.
Mane jau vargina pasaulis nesvetingas žmogui.
Dažnai sukausto baimė, siaubas, neviltis.

Žmogus visai jau nesvetingas žmogui.
Jam reikia sau, tik sau ir sau.
Be jokių skrupulų atimti centą gali
Ir kitą nedėkingai šitam liūne paskandint.

Jokių jausmų ir sentimentų čia nelieka.
Žmogus už dantį gali akį iškabint.
Galbūt aš klystu, bet man keista
Kodėl žmogus už turtus gali net numirt?

Eilėraščių trupiniai...

Juokas ima pagalvojus,
koks gražus bus tau rytojus.
Nesijuokiu pagalvojus,
kad ne man, o tau rytojus.

Miško vėjas plaukus glosto.
Tolimi man jau vargai.
Tylą mena sielos uostas.
Kur ramybė, ne vaidai.

Bėgo dienos, ilgos naktys.
Vargšės akys blausiai merkės.
Silpnas kūnas tyliai meldė
atleidimo šios dienos.

Draugams šis reiškinys – tai biologija.
O man – tai tarsi skalpeliu per odą.
Kodėl nuo mokslo šitaip sopa?