Apie Domanto požiūrį į gimnaziją, mokslą, gyvenimą ir kita
„Saulės“ gimnazijoje Domantą Rastenį galėjome pamatyti kaip charizmatišką, iniciatyvų žmogų, kuris vedė daug renginių gimnazijoje ir už jos ribų, rašė scenarijus, dalyvavo skaitovų konkursuose, vaidino. Jis buvo vertinamas už gražų balsą, laikyseną, įžvalgas, svarbiausia, už neabejingumą tam, kas vyksta gimnazijoje. Bet ką toks žmogus veikia laisvalaikiu? Kokie jo planai pabaigus mokyklą ir ar pakankamai lieka laiko ruoštis egzaminams? Į šiuos klausimus bus atsakyta šiame interviu.
Ar daug laiko skiri mokslams?
Labai įvairiai, kartais mokausi kiekvieną dieną po porą valandų, bet kartais tiesiog negaliu žiūrėti į vadovėlio pusę, tai išvedus vidurkį išeitų apie 10 valandų per savaitę.
Kaip manai, kokio egzamino gali neišlaikyti? Kodėl?
Naiviai tikiu, kad išlaikysiu visus egzaminus. Tiesa sakant, ruošiuosi jiems, kaip ir kiekvienas, nors truputį apie ateitį galvojantis dvyliktokas. Todėl manau, kad išlaikyti pavyks.
Ką keistum „Saulės“ gimnazijoje?
Norint kažką pakeisti, reikia gilintis į problemas, analizuoti jas, suvokti, kas yra blogai, o kas gerai. Kadangi per šiuos ketverius metus problemų neanalizavau ir nesistengiau joms skirti pakankamai dėmesio, o tiesiog jas apėjau arba susitaikiau su jomis, negaliu įvardinti kažko konkretaus.
Ar kartotum praleistus metus gimnazijoje? Ar vėl ją rinktumeisi?
Ar būdamas aštuntokas rinkčiausi „Saulę“ dar kartą? Vienareikšmiškai taip! Tai yra šilta mokykla su šiltais ir rūpestingais jos darbuotojais. Ne veltui šios gimnazijos pavadinimas „Saulė“.
Turbūt visiems įdomu žinoti, ką veiki laisvu laiku.
Nedrįsčiau teigti, kad visiems įdomu, bet laisvalaikiu aš stengiuosi daryti viską ir kuo daugiau. Aš nemėgstu sėdėti vietoje ir užsiiminėti tais pačiais dalykais. Gal dėl to niekada netapsiu vienos srities specialistu, bet kitaip gyventi tiesiog negaliu. Pavyzdžiui, dabar savo laisvą laiką skiriu vaikščiojimui po visokius seminarus ir paskaitas, analizuoju, koks turi būti geras oratorius. Žinoma, žmogus turi ir atsipalaiduoti, karts nuo karto atjungti smegenis. Tai man padaryti padeda žvejyba, mėgstu su draugais žaisti biliardą.
Kaip sugalvojai visur dalyvauti, imtis iniciatyvos?
Tie dalykai, dalyvavimas veiklose, atneša džiaugsmo, nes tai padeda save realizuoti, išlįsti iš rutinos kokono. Tik kažką darydamas žmogus gali gauti užuominų, kaip rasti savo pašaukimą, gyvenimo kelią ir tikslą, dėl kurio gimė. O nieko neveikdamas žmogus tik egzistuoja kaip akmuo, „iš tamsos į tamsą“, – kaip viename interviu pasakė Justinas Marcinkevičius. Todėl negaliu teigti, kad sugalvoju imtis iniciatyvos, aš paprasčiausiai gyvenau ir taip atsitiko.
Žinau, kad užsirašei į savanorius (kariškius). Ką manai apie tuos jaunuolius, kurie eina į savanorius tik dėl naudos sau, o ne tam, kad sąmoningai atliktų pareigą tėvynei?
Jie yra tikri vyrai, Lietuvos ateitis! Juokauju. Iš tikrųjų nemanau, kad tapimas savanoriu šiais laikais gali būti vertinamas kaip pagarbos vertas sprendimas. Fizinėms treniruotėms per visą savanorystės laikotarpį yra skiriami 9 mėnesiai ir 3 iš jų skirti apmokymams, kai mano kartos tėvai tarnavo dvejus metus. Savanoris gauna atostogų ir gali kiekviena savaitgalį grįžti namo pavalgyti mamos kotletų, kai mūsų tėvai buvo izoliuoti nuo išorinio pasaulio. O prie viso to, savanoris, baigęs tarnybą, gauna krūvą pinigų, kas mano tėvų laikais buvo nesuvokiamas dalykas. Taigi vienaip ar kitaip kiekvienas savanoris renkasi tarnybą dėl vienokių ar kitokių asmeninių užgaidų. Aš pasirinkau tarnybą taip pat dėl naudos sau, norėdamas atlikti pareigą iš anksto, kad nereikėtų to daryti vėliau.Taip pat ir dėl to, kad kariuomenė šiek tiek sustiprina žmogų fiziškai ir išmoko disciplinos. Taigi galiu pasakyti tik tiek, kad vienas iš bjauriausių sutvėrimų šių dienų Lietuvoje, yra nosis užrietę savanoriai, kurie manosi esą didvyriai.
Dėkoju Domantui už atsakymus ir linkiu, kad gyvenimas, perfrazavus Just. Marcinkevičių, eitų iš tamsos į šviesą, o ieškodamas savęs nepaklystum malonumų gausoje.
Emilis Kalvelis, 4a
