Pradedame pokalbių ciklą su STEAM centro specialistais.
Kaip pristatytumėte save?
Esu Lina Pivorienė, biologė. Šiuo metu dirbu STEAM, mokslo populiarinimo centre, biochemijos laboratorijos metodininke.
Kaip apibūdintumėte savo veiklą? Kas labiausiai žavi dirbant mokslinį darbą?
Šiuo metu savo darbo negalėčiau pavadinti moksliniu. Dabar dirbu su jaunimu ir man tai labai patinka. Man pačiai mokykloje labiausiai trūko gyvo prisilietimo prie biologijos, chemijos. Džiugu, kad pradėjo kurtis STEAM centrai ir suteikė tokias galimybes dabartiniams mokiniams. Aišku, ir ruoštis laboratoriniams darbams yra labai smagu, ieškoti informacijos, kaip viską pateikti įdomiau, kūrybiškiau.
Kaip atradote šią veiklą?
Po studijų nemažai keliavau, savanoriavau Tolimuosiuose Rytuose ir būtent mokyklose. Ten ir supratau, kad man labai smagu daryti kažkokias praktikas su vaikais. Nors baigiau Vilniaus universitetą, ne pedagoginį, ir labiau save siejau su moksliniu darbu, bet gyvenimas nuvedė į mokyklą ir supratau, kad čia yra labai smagu, gera dirbti su jaunimu. Ir tada grįžusi tęsiau šią veiklą.
Kaip kilo mintis studijuoti biologiją? Kodėl biologija, o ne lietuvių kalba?
Labai mėgau ir lietuvių kalbą, nes turėjau labai nuostabią mokytoją. Bet biologija gerai sekėsi ir vyresnėse klasėse mokytoja pasiūlė stoti į Jaunųjų biochemikų mokyklą Vilniuje ir aš ten įstojau. Ten buvo taip smagu! Mes dirbome rimtose mokslinėse laboratorijose. Man visa tai labai patiko ir supratau, kad tai turiu tęsti ir toliau.
Kokius tyrimus atliekate?
Tyrimų mes neatliekame, tai daugiau mokslo populiarinimo darbas. Su kolegomis kuriame laboratorinius darbus. Galvojame, kaip mokiniams įdomiau pateikti temas, kurias jiems sunkiau suprasti, kaip jas atskleisti vaizdžiau, kad būtų lengviau išsiaiškinti. Mano darbas susijęs daugiau su švietimo sistema nei su moksliniais tyrimais.
Iš kur semiatės įkvėpimo?
Iš įvairių vietų. Turiu labai gerų draugų, kurie irgi dirba kažką panašaus. Mes pasikalbam: „O, žinai, galima tą ir tą padaryti”, „Geras! Aš irgi galiu tai pritaikyti!” Taip vyksta idėjų apykaita. Labai palaiko šeima. Aš turiu dvi mažas mergytes, kurios yra labai smalsios. Jos kartais pasako: „Mama, padarom ką nors…” Gerai, darom. Susirenkam, ką turim namuose, ir bandom daryti vaikiškus eksperimentus. O paskui žiūriu, kad juos galima pabandyti ir su mokiniais. Įkvepia ir visa aplinka. Sakykim, plauni indus. Atsiranda putos. O kaip tos putos susidaro? Begalvojant galima prieiti ir prie laboratorinio darbo. Tiesiog idėjos ateina savaime.
Kaip jums atrodo, ar jūsų veikla naudinga žmonėms?
Kai kuriems žmonėms, kurie domisi biologija, mano veikla gali būti įdomi ir naudinga, tačiau yra žmonių, kuriems nei šilta, nei šalta. Bet tai yra natūralu. Svarbiausia, jausti širdimi, kas patinka ir kas nepatinka. Nereikia taip daryti, kaip šioje istorijoje: sustatyti visus miško gyvūnėlius ir pasakyti – dabar lipkit visi į medį.
O iš kur jūs esate kilusi?
Esu kilusi iš Panevėžio, o į Uteną atitekėjau. Mano vyras iš čia kilęs. Dabar gyvenu labai gražiame Višteliškio kaime, prie didelio ežero, ir į darbą važinėju…
Tada pakalbėkime apie Uteną. Kaip jums patinka mūsų miestas?
Anksčiau neskyriau Utenos nuo Ukmergės, bet kai čia atitekėjau, viskas paaiškėjo. Na, čia labai gražu: pušynai, ežerai, parkai. Tikrai niekur daugiau nenoriu gyventi. Man labai čia gera.
O ką galėtumėt pasakyti apie „Saulės” gimnaziją? Kokia pirma mintis kilo atvykus?
Kai įėjau, tai man labai patiko šviesūs koridoriai, aukštos lubos, ir pats pastatas toks didelis, turintis savo svorį.
Kaip taikliausiai apibūdintumėte sauliečius, su kuriais bendravote?
Yra labai ryškiai šviečiančių sauliečių ir yra tokių, kuriuos dengia debesėliai. Bet aš galvoju, kad kiekvienas žmogus yra labai gražus ir stengiuosi niekada nedėti žmonių į kažkokius rėmus. Aš susitinku su jais tik čia ir nežinau, ką jie daro už mano durų… Tikrai yra besidominčių mokinių, jie čia gerai praleidžia laiką.
Ar sunku juos sudominti?
Vieni labiau įsitraukia, kitus reikia truputį paklibinti, paraginti, kad atsipalaiduotų ir pajustų, kaip yra „faina”. Aš manau, kad mes dar įsivažiuosime, susidraugausime. Praėjo dar labai nedaug laiko, o veiklos vyks visus metus.
Ko daugiau reikia atliekant bandymus: racionalumo ar emocijų?
Oi, čia daug visko reikia: ir kūrybos, kaip pateikti, kad ne tik man būtų įdomu, bet ir mokiniams, ir širdies, ir emocijos, ir daug visokiausių dalelyčių, kol viską sulipini.. Vien tik proto tikrai per mažai.
O ar būna nesėkmės akimirkų?
Taip, bet reikia tų nesėkmių. Labai gerai, kai jos įvyksta, nes tada galima aiškinti, kodėl, kas ir kaip. Ir šiandien ne visiems pavyko, ne visi pamatė, ką turėjo pamatyti. Bet nesėkmė irgi yra rezultatas. Kai nepasiseka, mokiniai dar labiau supranta, kaip viskas vyksta.
O kuo dar gyvenime domitės? Gal turite kokį hobį? Ar domitės tik biologija?
Aš labai mėgstu keliauti. Su vyru susikrauname daiktus, pasiimame palapines ir einame į miškus keletui dienų, netgi žiemą. Jau dabar, kai yra vaikai, gyvename truputį ramiau, bet irgi išeiname, tik į trumpesnius žygius. Man dar labai patinka dirbti su vaistažolėmis. Mano baigiamasis darbas buvo iš etnobotanikos, tai gerai pažįstu vaistinius ir kitus valgomuosius augalus. Tikiuosi, kad pavasarį pavyks išeiti ir „apvalgyti“ „Saulės“ aplinką... Dar patinka virtuvės chemija – gaminti. Niekada nepagaminu pagal receptą, vis tiek reikia kažką patobulinti.
Kokias šalis esate aplankiusi?
Daugiausiai esu keliavusi po Aziją: Indija, Malaizija. Ten savanoriavau ir parsivežiau iš tų šalių daug patyrimų, suvokimų...
Kuri iš tų šalių labiausiai patiko?
Kiekviena šalis labai skirtinga. Bet labiausiai norėčiau grįžti į Indiją. Ji visiškai kitokia, išsiskiria savo kultūra, dinamika. Aš buvau pietų Indijoje, kuri nebuvo kolonizuota, todėl joje išlikusios labai stiprios tradicijos. Šiaurės Indijoje galima pamatyti moteris su džinsais, bet pietų Indijoje tikrai ne.
Jeigu reikėtų mokinius suvilioti biologija, ką pasakytumėte?
Ateikite į STEAM laboratorinius bandymus ir pamatysite ko nematę!!!
Ko savęs paklaustumėt, jei būtumėt žurnalistė?
Gal paklausčiau apie svajones. Nors kartais atrodo, kad ir nebėra apie ką svajoti. Bet kartais pasvajoju, kad labiau save mylėčiau, daugiau sau leisčiau, kad mažiau skubėčiau.
Nuoširdžiausiai dėkojame už pokalbį ir linkime, kad neprarastumėte noro dalintis savo patirtimi su jaunais žmonėmis ir rastumėte vis daugiau laiko sau.
Laikraščio „Langas” žurnalistės Laura, Rugilė, Samanta, Urtė ir Goda
