Interviu su muziejininkėmis

Balandžio 20 dieną buvo oficialiai atidarytas atnaujintas „Saulės“ gimnazijos muziejus. Jo kūrėjos yra istorijos mokytojos Auksė Šapokienė ir Vita Pimpienė, kurios sutiko atsakyti į „Lango“ žurnalistų klausimus.

Kaip kilo mintis įkurti muziejų „Saulės“ gimnazijoje?

2010 m. rudenį tuometinis mokyklos direktorius V. Bubulis pasikvietė mus – keturias istorijos mokytojas – ir paklausė, ar, mūsų manymu, mokyklai reikalingas muziejus. Mes pritarėme šiai minčiai. Pagrindinė muziejaus įkūrimo priežastis – „Saulės“ gimnazija – seniausia aukštesnio lygio mokykla Šiaurės rytų Aukštaitijoje, kurios istorija siekė virš 90 metų. Praėjus keliems mėnesiams po šio pokalbio senajame „Saulės“ gimnazijos pastate ir buvo įkurtas muziejus.

Kam šiandien reikalingas muziejus, jeigu yra virtuali erdvė, o joje – žinios, faktai, nuotraukos?

Žinios ir faktai gali būti ir virtualioje erdvėje, tačiau nuotraukos, rašytiniai dokumentai, praeitį menantys daiktai turi materialinę išraišką. Juos reikia kažkur padėti, išsaugoti, nes būtent jais remiamasi  nustatant istorinius faktus, pateikiant žinias. Tad muziejus ir yra tarsi koks bankas, tik jame saugomi ne pinigai, o praeitį menantys daiktai.

Koks yra / bus gimnazijos muziejus? Gal jis turės pavadinimą, bus kažkuo išskirtinis? Papasakokite išsamiau.

Nors jau įvyko muziejaus atidarymas dabartiniame „Saulės“ gimnazijos pastate, dar ne visi darbai jame atlikti. Didžiausią ekspozicijos dalį sudaro mokyklos istorija išdėstyta chronologine tvarka. Ją atspindi nuotraukos, dienynai, įvairūs dokumentai. Ateityje planuojama daugiau panaudoti išmaniąsias technologijas, dalį eksponatų perkelti į virtualią erdvę. Tačiau tai priklausys nuo finansinės padėties.

Apie muziejaus pavadinimą kol kas dar negalvojome.

Ar muziejuje galės vykti pamokos? Kokios?

Žinoma, kad muziejuje galės vykti pamokos. Patalpoje viskas tam paruošta: suolai, kėdės, kompiuteris, projektorius. O vesti jas galės bet kokio dalyko mokytojas.

Koks yra muziejininko darbas? Kokių žmogaus savybių jis reikalauja? Kuo įdomus?

Sunku atsakyti į šį klausimą, kadangi pagal profesiją aš nesu muziejininkė. Tačiau istoriko specialybė padeda suvokti muziejuje laikomų daiktų svarbą ir vertę. O renkant, dėliojant, tyrinėjant eksponatus reikėjo daug kantrybės, kruopštumo, kūrybingumo, istorinės situacijos suvokimo.

Kas šiame muziejuje labiausiai sudomintų gimnazistą? O kokį  eksponatą išskirtumėte Jūs? Kodėl?

Kiek teko vesti mokinių į muziejų senajame gimnazijos pastate, juos labiausiai domindavo buvusių mokinių vinjetės. Šiuo metu, manau, jiems reikia daugiau virtualumo (pvz., virtuali ekskursija po „Saulės“ gimnazijos praeitį).

Man pačiai įdomiausias eksponatas yra mokyklos baigimo atestatas, išduotas 1940 m. birželio 15 d. O įdomus jis yra dėl išdavimo datos. Mokyklos baigimas sutapo su prasidėjusia Pirmąja sovietine okupacija, kai vietoj išsvajoto laisvo gyvenimo prasidėjo areštai, trėmimai, turto nusavinimas, žmogaus nužmoginimas.

Pasvarstykite, ar po 100 metų mūsų ainiai domėsis tuo, ką kaupiame dabartiniame muziejuje?

Muziejų istorija Lietuvoje siekia beveik 200 metų. Domėjimasis juose sukauptomis vertybėmis yra didelis. Todėl manau, kad ir ateity išliks smalsių žmonių, kurie domėsis praeitimi. Tačiau spartus technologijų vystymasis gali pakeisti to domėjimosi būdus. Nenustebčiau, jei ateinančios kartos norėtų visą informaciją gauti įdėdami kiek galima mažiau pastangų, t. y. vienu mygtuko paspaudimu.

Kokį įsivaizduojate tobulą mokyklinį muziejų?

Pirmiausia jis turi būti skirtas mokykloje besimokantiems gimnazistams. Tai patalpa, kurioje greta senovinių eksponatų veikia naujausios technologijos. Naudojantis jomis galima susipažinti su muziejumi, atlikti užduotis, kurti, keliauti...

Laikraščio „Langas“ redakcija dėkoja už atsakymus ir linki muziejininkėms neprarasti entuziazmo rinkti ir saugoti gimnazijos istorijos akimirkas, o muziejus tebūna pilnas susidomėjusių lankytojų. Sauliečiai, nebūkit abejingi.