Sekundžių byrėjime – supratimo ilgesys

Tik tik – laikrodyje prabėgo sekundė ... tik tik – kita. Taip laikui betiksint, mūsų gyvenimas lekia nesustojamu ritmu. Pasaulyje atsitinka daugybė įvykių. Susėdę po ilgos dienos mes įsijungiame televizorių, naujienų portalus... Kažkas turi kentėti dėl to, kad gimė tokios odos spalvos, kokios yra... Kitas yra atstumtas dėl savo religijos. Dar kažkas turi kęsti patyčias dėl savo svorio, ūgio, šeimos, lyties, tautybės... Kažkas vis bando sau surasti vietą, bet niekur neranda, nes visur aplinkui į jį bado pirštais ir rėkia: „Tu ne toks ir čia neturėtum būti!“ O koks kitoks gali būti, jei ne toks, koks esi? Ar gali pasirinkti tautybę, kuri įtiks kitiems? Staiga sugalvoti, kad daugiau nebebūsi „netinkamos“ rasės, „ne tokio“ ūgio, išvaizdos, religijos, lyties, staiga viską pakeisti ir... pagaliau įtikti? Ar gali nustoti būti „netinkamas“? Nustoti būti savimi tam, kad daugiau nebeskaudėtų, kad išvengtum netolerancijos iš aplinkinių? Absurdo ruletė sukasi... Tik ar ne lengviau būtų žmonėms tiesiog išmokti būti tolerantiškiems?

Puikus tolerancijos pavyzdys gali būti gamtos gyvenimas. Iš jos galima pasimokyti priimti kitus tokius, kokie jie yra. Gegutė neaugina savo vaikų – numeta kiaušinius su neišsiperėjusiais paukščiukais į svetimą lizdą ir palieka. Jos vaikus išaugina kiti paukščiai. Ir išaugina juos kaip savus. K. H. Andersenas, kurdamas pasaką apie bjaurųjį ančiuką, matyt, rėmėsi žmonių pasauliu... Juk svetimą kiaušinį lizde radęs paukštis nežiūri gegutės vaiko skirtumų, neieško jo trūkumų, kaip kartais vieni su kitais elgiasi žmonės, o tiesiog augina kaip savą ir išaugina sveiką paukštį.  Argi tai – ne tolerancija?  Tai rodo, kad gamta gali mylėti visus, nepriklausomai nuo jokių aplinkybių. O šunys ir katės? Esame įpratę manyti, kad jie nesutaria. Bet argi nesame matę draugiškai tarpusavy bežaidžiančio šuns su kate? Mažo kačiuko, besivejančio šuns uodegą, – ir šis tik draugiškai urgzteli, taip parodydamas savo viršenybę, bet nieko nedaro, kad jį nuvytų. Taigi, jei net šuo ir katė išmoko vienas kitam rodyti toleranciją, argi negalime ir mes – žmonės?

Puikus jausmas būti geru žmogumi. Jei pabandytume, tai suprastume. Kartais užtenka ir tolerancijos, bet yra žmonių, kurie sugeba ne tik toleruoti, ko, atrodytų, ir būtų užtektinai, bet moka ir nori aplinkinius apgaubti ir rūpesčiu, ir meile. Vandos Juknaitės esė knygoje „Išsiduosi. Balsu‘‘ kalbama apie specialiai gatvės vaikams rengiamas stovyklas. Tautos nepriklausomybės pradžioje gatvėse augantys vaikai – tai mūsų visuomenės asmenys, kurių gyvenimas, pasirodo, pasiturinčių ir jokiu stygiumi nesiskundžiančių žmonių nedomino ir niekuo neįpareigojo. Šie vaikai nepratę būti ir nesijaučia saugiai tarp svetimų, ir tai galima suprasti, nes kitokiomis sąlygomis užaugę, tarsi sulaukėję, jie ne visada galėjo sulaukti aplinkinių tolerancijos. Tačiau  knygos autorė ir jos suburti savanoriai parodė, kad tai mūsų valstybės vaikai, pirmiausia prieidami ir užkalbindami, bandydami susipažinti ir parodyti draugiškumą, užmegzti su jais kad ir menką ryšį – nepalikdami jų likimo valiai. Šie žmonės, niekieno neįpareigoti, suvokė, jog savo namų neturintiems, be mylinčios šeimos augantiems likimas, kaip žinia, palankus nebūna. Taigi, pajutę saugumą šie vaikai leidosi prisijaukinami savanorių komandos. Vaikai sutiko keliauti į jiems skirtą stovyklą, kur buvo prausiami, valgydinami, galėjo žaisti, pasakoti apie savo gyvenimą. Ši knyga, kalbanti apie skaudžią realybę, yra vienas iš įrodymų, kad tolerancija veda prie gėrio.

Įdomu, jei prakalbėtų istorija, kokių pavyzdžių ji daugiau pateiktų – tolerancijos ar neapykantos? Kaip toli gali nueiti netolerancija? Jaunus žmones tebejaudina Anos Frank – žydų mergaitės, gyvenusios didelių neramumų laikais, žydų holokausto metu, – tragedija. Ana gyveno slapstydamasi kartu su savo šeima, rašydama dienoraštį, iš kurio ir sužinome apie jos tuometinę jauseną, mintis.  Žydų tautos genocidas buvo galybę žmonių apėmusi problema, ir Anos Frank dienoraštis yra vienas iš šaltinių, leidžiantis pamatyti, kaip klestėjusi netolerancija paveikė žmogų asmeniškai: kokias mintis kėlė, jausmus žadino, kokį apribotą gyvenimą privertė kęsti. Ana rašė apie smarkiai suvaržytą laisvę, gyvenimą nuolatinėje baimėje, jog jos šeima gali būti surasta nacių, kaip tyliai jie turi būti, jog neišsiduotų. Jiems taip reikėjo tolerancijos, kurios tokiu baisiu laiku stigo, – reikėjo slapstytis ne tik nuo fašistų, bet ir nuo nacių šalininkų, nuolat kaustė baimė būti išvežtiems į koncentracijos stovyklą.  Su džiaugsmu mūsų kartai galima pripažinti, kad tolerancijos šių dienų pasaulyje žymiai daugiau.

Taigi,  neverta tikėti stereotipais apie žmones, nes niekada nesužinosime, koks yra kitas asmuo, kol jo nepažinsime.  Aš manau, jog vis dėlto ne visus pasakymus, lengvus pasišaipymus vertėtų laikyti netolerancija ar tai labai sureikšminti. Kartais žmonės nesistengia tyčia kitų įskaudinti – tiesiog iš lūpų nuskamba neatsargus, neapmąstytas žodis. Mokėti atleisti – irgi pakantumo ženklas. Bet yra riba, už kurios prasideda amoralumas, nusikaltimas žmogiškumui. Kiekvienas pats pasirenka, kaip mąstyti apie kitus ir kaip su jais elgtis... Tegu laikrodis tiksi, skaičiuodamas kiekvieno žmogaus gražias akimirkas – sulaikė piktą žodį, ironišką žvilgsnį, nepakėlė rankos prieš silpnesnį... Parodydamas toleranciją, su kitais elgiesi taip, jog  būtum laimingas, jei ir jie su tavimi taip elgtųsi.

 Gaudrė Žilėnaitė, 2d