Netradicinė istorijos pamoka, skirta Lietuvos Nepriklausomybės 25-mečiui paminėti

Manau, nesuklysiu pasakiusi, kad daugumai jaunų žmonių Kovo 11-osios ir kitų valstybinių švenčių reikšmė nėra tokia svarbi. Kodėl? Galbūt todėl, kad mes nežinome, ką reiškia gyvenimas priespaudoje ir koks jausmas užplūdo atgavus laisvę. Suaugusiems turbūt nelabai suprantamas toks jaunimo abejingumas, tačiau dabar tos valstybei reikšmingos dienos ne vienam iš mūsų tėra tik paprasčiausi laisvadieniai. Todėl tokios istorijos pamokos, kokia vyko mūsų gimnazijoje minint Lietuvos Nepriklausomybės 25-metį, labai naudingos. Tą dieną mūsų svečias buvo signataras Jurgis Jurgelis, 1990-ųjų Kovo 11-ąją pasirašęs Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo Aktą....

Netradicinę pamoką pradėjo prisiminimais: juk jis mokėsi mūsų gimnazijoje. Jau pirmaisiais sakiniais signataras sužavėjo savo erudicija ir iškalbingumu, pacitavo daug įdomių minčių (gyvas pavyzdys, kaip rašyti samprotavimo rašinį). Vėliau papasakojo apie kelią, kuriuo buvo einama, stengiantis atkurti nepriklausomą valstybę. Mums, mokiniams, buvo įdomu išgirsti apie tų laikų gyvenimą, žmonių jausmus ir nuotaikas. Sunku patikėti, kokia buvo rizika ir kiek pastangų reikėjo įdėti, kad būtų iškovota laisvė. Atminty įstrigo žodžiai, apibūdinantys nepriklausomybės atgavimą ir tų laikų Lietuvos situaciją pasaulyje: „Tai tarsi Atlantida iškiltų iš vandenyno dugno ir įstotų į Tautų Sąjungą. Kitaip sakant, tai prilygo stebuklui.“ Juk po pasirašyto akto Lietuva nebuvo žinoma pasauliui, neturėjo nieko: nei kariuomenes, nei apsaugos, netgi palaikymo iš kitų šalių. Bet lietuviai nepasidavė, nors iš Sovietų Sąjungos pusės grėsė tiek ekonominė blokada, tiek karinė grėsmė, o kitos šalys beveik visus metus po akto pasirašymo nepripažino Lietuvos kaip savarankiškos valstybės. Lietuvių dvasinės stiprybės įrodymas – Sausio 13-oji.Tą dieną buvo galutinai iškovota laisvė, tačiau tam reikėjo paaukoti 14 žuvusiųjų. Tik tada pasaulis pasmerkė SSRS ir galutinai pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Šie faktai daugeliui iš mūsų nebuvo naujiena, bet išgirdus istoriją iš tikro jos liudininko kyla pasididžiavimas savo tauta. Labai patiko ir kiti gerbiamo signataro žodžiai, jog laisvė nieko nedavė, ji tik suteikė galimybę veikti. Už ją ir visas pastangas mes privalome būti dėkingi tų laikų žmonėms, nes išties laisvė, apie kurios gavimą mes žinome tik iš tėvų, senelių pasakojimų, istorijos vadovėlių, dokumentinių filmų, – tai  ne  dovana, bet didžiulė atsakomybė. Todėl kiekvienas pasakojimas apie tai mums yra nepaprastai naudingas, sutvirtinantis patriotiškumo jausmą ir verčiantis galvoti apie tautos ateitį, juk, kaip sakė V.Kudirka „Tautiškoje giesmėje“, „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“.

Justė Kamarauskaite, 3c