Mano mylimiausia mokytoja

Kai manęs paklausė, kokia yra mano mylimiausia mokytoja, aš nedvejojau. Per kol kas trumpą savo gyvenimėlį pakeičiau jau tris mokyklas (pradinė, pagrindinė, gimnazija), mane mokė daug įvairiausių, o ši mokytoja mane lydi nuo pat pirmosios klasės. Tai vienintelė tikybos mokytoja mūsų mokykloje. Teisingai pagalvojote! Tai Skaistė Diškevičienė. Mano pirmoji pažintis su ja įvyko Utenos mokykloje – darželyje „Šaltinėlis“. Būtent čia pamilau šią mokytoją, linksmą jos  mokymą ir nuostabias jos pamokas.

Taip pat puikiai pamenu ir pirmąjį susitikimą su Skaiste Diškevičiene  „Saulės“ gimnazijoje.  Tą dieną ėjau dar gerai nesigaudydama naujoje aplinkoje (kaip ir visi pirmokai) ieškodama  kabinetų,  ir staiga mane sustabdė mokytoja. „Aš ją pažįstu!“ – sakė man vidinis balsas. „Bet neee, negali būti... – prieštaravo kitas. – Juk paskutinį kartą ją mačiau pradinėje mokykloje...“ O tai buvo gryniausia tiesa. Tuomet ji pasidomėjo, kaip man sekasi naujoje mokykloje, ar randu visus kabinetus. Iki šiol tai prisimenu tą paprastą, bet man reikšmingą akimirką.

Daugumos nuomone, tikyba –  tai tiesiog  nereikalinga pamoka. Ne vienas sako: „kam jos reikia“. Tačiau aš taip nedrįsčiau teigti. Juk tai yra puikus būdas šiek tiek atsipūsti tarp rimtų mokslų, į gyvenimą pažvelgti iš ne tokios rimtos pozicijos. Man labai smagu diskutuoti įvairiomis temomis, gauti įvairiausio pavidalo užduočių. Pats mokymosi dalykas pavirsta žaviu, įdomiu, įtraukiančiu, kai mokymosi medžiaga  pateikiama mokiniams patraukliu būdu.

Ši mokytoja žavi ne tik kaip savo dalyko specialistė, bet ir savo charakteriu, vertybėmis. Ačiū, miela mokytoja, Jums už viską!

Greta Rušėnaitė, 4d