Mieli moksleiviai,
Jums rašau aš, „Saulės“ gimnazija. Kaip kiekviename gėryje yra šlakelis blogio, taip ir kiekviename blogyje yra dalis gėrio. Didžiausias gėris mokiniams – atostogos, deja, jau baigėsi. Tačiau per atostogas aš nebuvau tuščia. Mokyklos neapleido personalo darbuotojai, mokytojai ir, labai džiugu, – dvyliktokai. Penktadienį, nutilus skambučiui, aš neliūdėjau. Po kelių valandų jaunieji gimnazistai (pirmokai ir antrokai) rinkosi į netradicinį renginį – naktį mokykloje. Deja, čia patekti vien tik noro neužteko. Dėl vienos nakties gimnazijoje klasės buvo atrenkamos pagal griežtus kriterijus. Pagrindiniai – klasės mokymosi pažangumas ir uniformų dėvėjimas. Buvau labai laiminga! Vakare, kai aš paprastai skendėdavau tyloje, šįkart jaučiausi ypatingai. Mokiniams buvo paruošta daug ir įvairių užduočių. Deja, bet viskas, kas gera, turi ir savo pabaigą, tai taip ir ši naktis baigėsi. Likusį savaitgalio laiką aš tyliai alsavau ir laukiau naujos savaitės pradžios. Ilgai laukti neteko... Išaušus pirmadieniui į mokyklą ėmėsi rinktis dvyliktokai. Dvi pirmąsias atostogų dienas jie kantriai laikė gimtosios kalbos įskaitą žodžiu. Žavėjausi jų jauduliu, pasitempimu, dailia apranga ir šukuosenomis. Tačiau tai buvo tik pirmasis iššūkis, laukęs abiturientų. Trečiadienis ir ketvirtadienis buvo paskirtas užsienio kalbų įskaitoms. Jie, vargšeliai, tikrai daug padirbėjo. Labai patiko būti nešališka vertintoja. Esu labai patenkinta dvyliktokais, kad kai kurie iš jų net trimis kalbomis dėstė savo mintis! Paskutinei dvyliktoko mašinai išriedėjus iš mokyklos kiemo, likau vėl tuščia. Valytojos baigė plauti grindis. Saldumynų aparatas tylėjo, it žemę pardavęs, nebesigirdėjo metamų monetų garso. Tylu buvo ir sporto salėje. Kamuoliai gulėjo dėžėje, lyg laukdami, kad kas nors juos paimtų. Tylėjo ir švilpukai. Nebuvo nei mokytojų, kurie drausmintų mokinius, nei jų pačių, mėgstančių krėsti išdaigas. Buvo girdėti tik budėtojas, kuris praeidamas žvangino raktus, žvalgėsi į langus, tikrindamas, ar visi sandariai uždaryti.
Nesu egoistė ir noriu, jog mano mokiniai jaustųsi kuo geriau, čia besimokydami, tad priėmiau svarbų sprendimą. Nusprendžiau, kad dvyliktokai nusipelnė dar dviejų papildomų dienų atostogų. Juk tiek nervinosi, jaudinosi, brangų atostogų laiką eikvojo. Šis sprendimas neliko nepastebėtas visos mokyklos bendruomenės. Visų pirma, pati labai nustebau. Be dvyliktokų tuščia ir nyku automobilių stovėjimo aikštelėje. Čia puikavosi vos kelios vienuoliktokų ir mokytojų mašinos. Mokyklos viduje irgi neįprasta tuštuma. Sumažėjo spūstys koridoriuose, laiptinėse, nuskambėjus skambučiui, skelbiančiam pertrauką. Valgykloje niekas neskuba valgyti, stoti į eilę. Čia lankytojų gretos retokos. Džiaugiausi nuostabiomis virėjomis, jos gavo nuostabią progą pailsėti nuo kasdieninio mokinių antplūdžio. Mokytojai taip pat keisti – mąsto, tariasi, ką veikti per pamokas, kuriose turėjo dalyvauti abiturientai. Oras prie mokyklos „atleido diržus“ ir atsipalaidavo, mat rūkalių, ir tų, būrelis labai jau menkas.
Tikiuosi ir viliuosi, jog mokiniai nuostabiai praleido atostogų laiką, turiningai jį išnaudojo. Pažadu, jog likęs laikas prabėgs greitai, tik reikia trupinėlio pastangų ir kitokio požiūrio į mokymąsi. Stenkitės įvertinti ir nuoširdų mokytojų darbą, pastangas Jus sudominti, įkrauti kuo daugiau naudingos informacijos. Linkiu sėkmingai pabaigti antrąjį semestrą ir mokslo metus!
Jūsų mokykla