Rytų kovos menas – karatė

Jau beveik šešerius metus užsiimu šiuo sportu. Na, kaip čia pasakius ‚‚sportu‘‘! Į sporto pasaulį karatė atėjo tik XX a. viduryje. Dabar vyksta įvairios varžybos ir turnyrai, o seniau karatė buvo propaguojama kaip mirtinas ginklas, visi mokymai buvo skirti tik savigynai. Dabar sportininkai treniruočių metu tobulina įvairius elementus ir veiksmus ir ruošiasi sportinėms varžyboms. Karatė Lietuvoje pradėjo plisti tik po Nepriklausomybes atkūrimo, nes tarybiniais laikais buvo draudžiamos su šia sporto šaka susijusios veiklos.

Būdamas dar antroje klasėje susidomėjau karatė. Vaikystėje sirgau astma, turėjau problemų su kvėpavimo takais ir skatinamas tėvams pažįstamo trenerio patarimų pradėjau lankyti treniruotes, kurios man labai atsipirko sveikata ir bendra fizine savijauta. Iš pradžių treniruotės nebuvo sunkios, mokėmės pačių pirmųjų smūgių ir veiksmų. Karatė toks menas, kurio neišmoksi per mėnesį ar per du, tam reikia ilgų metų. Karatė filosofija sako, kad tam reikia netgi viso gyvenimo. Taigi toliau viskas po truputį darėsi sudėtingiau, atsirado naujų veiksmų, taip vadinamų ‚‚katų‘‘ (kova su šešėliu). Sportuoti sekėsi gerai. Nors ir treniruotės ėjo sunkyn, aš stengiausi siekti savo tikslo. Prasidėjo kovos tarp sportininkų, treniravomės, judėjome ir pradėjome ruoštis pirmosioms varžyboms, kurios įvyko Kaune. Visiems mums tai buvo pirmos varžybos ir mes tikrai jaudinomės, tačiau su trenerio pagalba ir vienas kito palaikymu išėjome kovoti. Tąkart nė vienas iš mūsų komandos nelaimėjo prizinių vietų, bet mes nepalūžome. Tai buvo pirmosios varžybos, per kurias įgijome patirties, ir treniravomės toliau, sunkiai dirbome ir kaip kokie džonatanai livingstonai žuvėdros siekėme užsibrėžto tikslo.

Antrosios varžybos įvyko Panevėžyje. Tai buvo Baltijos šalių čempionatas, kuriame dalyvavo sportininkai iš įvairių šalių - Lenkijos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos ir Rusijos. Šiose varžybose mane lydėjo sėkmė - laimėjau pirmąjį savo medalį. Tai buvo 12 - 13 metų amžiaus grupėje iškovota III-oji vieta. Kitiems tąkart nepavyko, bet, kaip sakoma, kiekvienas pralaimėjimas - tai žingsnis į priekį.

Bėgant metams varžybų vis daugėjo ir daugėjo. Teko išvykti į Latviją, Lenkiją, Vokietiją, buvo iškovota daug medalių, dalyvavome netgi dviejuose pasaulio čempionatuose, pastarajame, Vokietijoje, mūsiškis abiturientas Aurimas Jackevičius iškovojo dvi trečiąsias vietas.

Mes, šios sporto šakos atstovai, niekada nepasiduodame ir nenusiviliame pralaimėję, o toliau ruošiamės kitoms varžyboms ir naujiems iššūkiams. Šios įgytos savybės padeda ir gyvenime, todėl visus, norinčius tapti fiziškai ir dvasiškai stipresnius, kviečiu išbandyti karatė!

 Arnas Stundžia, 1 d klasė